Vaikus auginančios šeimos kasdien mokosi reaguoti į gausybę jų prašymų. Vieni spirga kaip nori turėti savo augintinį, kiti maldauja dviračio ar savo kompiuterio, dar kiti žūtbūt nori užsiimti ekstremaliu sportu. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp vaikų troškimų ir tėvų noro juos apsaugoti nuo galimų pavojų?
Galbūt paaiškės pasižiūrėjus naujausią brolių Olivier ir Yveso Ringerių filmą „Keliaujantys paukščiai“ (Les oiseaux de passage, 2015). Vaikams tai bus pasakojimas apie nepaprastą bendraamžių kelionę, o tėvams – istorija apie tai, kad būti tėvais egzistuoja ne vienas būdas.
Gausiai filmų vaikams festivaliuose apdovanotus „Keliaujančius paukščius“ jau šį savaitgalį pradės rodyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Mažeikių kino ekranai. Filmo premjera vyks šeštadienį, spalio 24 d., sostinės „Skalvijos” kino centre. Seansą pristatys kino ir teatro aktorė Joana Čižauskaitė, tapusi vienu iš filmo „balsų“.
Filmo pasakojimas prasideda Kati rytu jos tėvo trobelėje. Greitai sužinome, kad šiandien – jos gimtadienis, mat iš tėvo ji gauna dovanų. Tai labai neįprasta dovana – kiaušinis. Iš pradžių dešimtmetė mergaitė gal pernelyg ir nesusižavi keista dovana (jau ne pirmoji tokia), tačiau vėliau jai ir jos draugei Margo ančiukas tampa laisvės, draugystės išraiška. Ir atsakomybės už kitą.
Rūpintis savo dovana Kati paveda Margo, mat ši pirmoji pamato, kaip iš kiaušinio išsirita ančiukas ir ...tampa jo mama. Tačiau prie vežimėlio prikaustytos Margo tėvai netiki, kad ši sugebės tą padaryti. Desperatiškai trokšdama išgelbėti ančiuką ir gyventi pilnavertį gyvenimą Margo iškeliauja su Kati ieškoti Paukščių rojaus. Prasideda nuotykių kupina kelionė, per kurią megaitės daug supras apie save, pasaulį bei išmoks pasirūpinti ne tik augintiniu, bet ir savimi.
Pernelyg didelis, dažnai ribojantis, suaugusiųjų rūpinimasis vaikais – atsikartojanti tema „Keliaujančiuose paukščiuose“. Margo turi susitaikyti su tuo, kad negali auginti ančiuko, Kati – kad negali turėti savo dviračio, nes jos mamai tai atrodo pernelyg pavojinga.
„Šiais laikais vaikai ir suaugusieji yra nuolat kontroliuojami, todėl bijome jiems suteikti bent kiek daugiau laisvės. Mobilieji telefonai ir kitos priemonės riboja vaikų savarankiškumą: technologijos leidžia tėvams visa laiką stebėti vaikus. Kurdami filmą bandėme suprasti, kaip vaikai priima šią ribotą laisvę“, – pasakoja filmą režisavęs O. Ringeris.
„Turėtume pasitikėti vaikais ir suteikti jiems laisvę eksperimentuoti. Neturėtume visko nuspręsti už juos pačius“, – priduria „Keliaujančius paukščius“ prodiusavęs Y. Ringeris.
Brolių Ringerių darbas kine (Yvesas paprastai užsiima filmo gamyba, Olivier – režisūra) labai nuoseklus: jie kuria filmus vaikams iš jų požiūrio taško, be išankstinių nuostatų, dažnai su minimaliu biudžetu. Tai tapo jų sėkmės receptu: ankstesnis brolių filmas „Slapčia“ (À pas de loup, 2011) tarsi magnetas traukė apdovanojimus. Jis buvo įvertintas beveik kiekviename filmų vaikams festivalyje.
Ar jo sėkmę pakartos ir „Keliaujantys paukščiai“? Galbūt: šiemet šis pasakojimas jau paskelbtas geriausiu Monrealio ir Zlíno (Čekija) festivaliuose, jį įvertino ir Europos filmų vaikams asociacija (ECFA).
Filmo „Keliaujantys paukščiai“ anonsas https://www.youtube.com/watch?v=wKDcuvzWVhU
Pasiteiravimui:
Goda Sosnovskienė, „Skalvijos“ kino centro edukacinių programų koordinatorė,
Tel: 5 2610505, [email protected]
Paskelbta: Spalio 21, 2015