Menininkė V. Stakionienė: Mandalos tarsi pasaulio kalba, kuria susišneka žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių
Globalaus jaunimo festivalis 2016
Autorė Karolina Savickytė
Gegužės 27 d., Globalaus jaunimo festivalio metu, LVJC oranžinė salė buvo užpildyta meno ir harmonijos aura. Prie stalų sėdėjo (kai kurie ir vaikštinėjo) teptukais apsiginklavę žmonės ir piešė dvi, visą stalą užimančias mandalas – būtent taip vyko ši įdomios kūrybinės dirbtuvės, kurios vadovę, dailininkę Virginiją Stakionienę, ir pakalbinau:
Na, visų pirma, papasakokite, kas yra „mandala“ ir kokia yra jos atsiradimo kilmė?
Tai yra senovės indų meno rūšis. Paprastai jos yra kuriamos iš žolelių, smėlio, iš žemės – išpilstomi dideli plotai, o kai ji yra sukuriama - iškart ir sunaikinama. Štai tokia istorija... Dabar ir mūsų šalyje mandalos tapo populiarios – yra išleista ne viena knyga, skirta spalvinimui, bet aš manau, kad svarbiau yra kūryba – kai susikuri savo, tada yra ir lengviau spalvinti, lengviau sudėlioti. O šiaip- tai yra geometrinių figūrų išdėstymas skritulyje ir tiek...
Dažniausiai mandalos naudojamos kaip terapija...
Taip, kaip terapijos priemonė- piešimas leidžia žmogui atsipalaiduoti, apie nieko negalvoti ir ranka labai intuityviai sudėlioja spalvas ir tam tikrus figūrų išsidėstymus: mandalos gali būti susijusios su gyvūnais, su gėlėmis, su paukščiais – visa tai, kas yra gamtoje.
Ar skiriasi mandalų piešimas skirtingose tautose?
Be abejo skiriasi. Labai didelę įtaką daro liaudies kultūra, papročiai, spalvos.
O kokios yra dažniausiai Lietuvoje naudojamos spalvos?
Lietuviai naudoja tradicines žemės spalvas, jos yra maišomos. Pietuose yra naudojamos labai ryškios spalvos, bet čia vėl gi – tokia mūsų gamta, todėl ir mes esame tokie ramesni ir renkamės tamsesnes spalvas.
Kadangi dalyvaujate Globalaus Jaunimo festivalyje, kaip jūs susietumėte mandalas su globalumu?
Sąsajų tikrai yra. Mandalos - tarsi pasaulio kalba – ja susišnekėti gali žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių. Per meną žmonės gali išreikšti save, savo nuotaiką, emocijas, būseną ar požiūrį į tam tikrus dalykus.
Ką palinkėtumėte žmogui, kuris niekada nebandė piešti mandalos? Kodėl vertėtų tai pabandyti?
Tiesiog reikia paimti popieriaus lapą, pieštuką ir atsisėsti. Ir mandala susikurs savaime – tereikia atsipalaiduoti, nebijoti, leisti rankai pačiai vedžioti meno kontūrus – kokia ji bus, tokia ir turi būti – čia tobulumui ribų nėra. Išleistos mandalų knygos turi vieną didelį trūkumą – jos palieka mažiau vietos kūrybingumui, ten yra tiesiog mechaninis darbas. Aišku yra didžiulis darbas parinkti tinkamas spalvas – tą patį trafaretą duodami keliems žmonėms išvysime visiškai kitokius vaizdus, nes nuo spalvų labai daug kas priklauso – jos atskleidžia dailininko būseną, nuotaiką.
Kaip pradėjote domėtis šia gana egzotiška meno sritimi?
Na, aš esu dailės mokytoja, tad kažkokio specialaus domėjimosi nebuvo – tai yra tiesiog dailės istorijos dalis, senovės kultūra. Man tai nebuvo kažkokia naujiena, bet džiugu, kad dabar jos tapo populiarios ir Lietuvoje. Pažįstu daug ir senjorų, kurie nusiperka knygutes ir... medituoja- jiems spalvinimas yra dienos praleidimo būdas. Džiugu. Kiekvienas menas atveria kelius į gerą nuotaiką, į šviesesnę dieną.
Daugiau apie Globalaus jaunimo festivalį: http://lvjc.lt/globalaus-jaunimo-festivalis-2016/
