Žydrūnė Markevičiūtė: ​Virtinukai - pasaulio patiekalas, tik kiekvienoje šalyje jis gali būti visiškai skirtingas

Globalaus jaunimo festivalis 2016

Autorė Karolina Savickytė
Į Lietuvos vaikų ir jaunimo centro kulinarijos studijoje mokytojos vedamas dirbtuvėles atplūsta didelis vaikų būrys, kuris jau pasiruošęs sužinoti daugiau apie visiems gerai žinomus ir ne kartą ragautus koldūnus ir virtinius. Čia juos su šypsena veide pasitinka virtinių ekspertė Žydrūnė ir padalina mokinius į grupes – šiandien vyks įnirtinga kova tarp mergaičių ir berniukų - kurie gi daugiau koldūnų pagamins? Na, bet pagrindinis Žydrūnės tikslas yra ne tik išmokyti vaikučius gaminti šį patiekalą, bet ir supažindinti su jo istorija....

Yra teigiama, kad žodis „Koldūnas“ yra lietuviškos kilmės, mat „kolduoti“ reiškia daryti užlenkimus ir sutvirtinimus – būtent taip (padėjus įdaro ant mažo tešlos lopinėlio, kraštai yra sujungiami užlenkimais) ir yra gaminami koldūnai.

Įdomu ir tai, kad koldūnų gaminimas tapo kai kurių šalių neatsiejama tradicija – Kinijoje naujieji metai švenčiami taip: visa šeima ( o ji dažniausiai būna labai didelė!) susėda prie didelio stalo ir lipdo koldūnus nesuskaičiuojamais kiekiais – tai laikas, kai visa šeima susirenka kartu ir kiekvienas gali pasijusti svarbus.

Ne viena tauta nori prisiimti sau „virtinukų“ tėvynės vardą – Kinai teigia, kad būtent iš jų turėtų būti kildinamas šis patiekalas, mat Venecijos pirkliai juos į Europą atvežė per šilko kelią. Įdomi ir lietuviška versija – žodis „pelmeni“ (dabar tai tie patys „koldūnai“ išvertus iš rusų k.) yra Ugrofinų žodis, neturintis jokių sąsajų su slavų kalba. „Pelm“ – tai ausis, o „nan“ – duona – galime pastebėti, jog koldūnų forma išties yra panaši į ausų. Dabar rusų gaminamos „Uški“ taip pat reiškia „ausis“, tad pavadinimai yra persipynę taip, kad galus sunku surasti! Gamina virtinius bene visos tautos ir žmonių kūrybingumas leidžia atsirasti vis naujoms rūšims – yra sugalvota begalybė įdarų!

Kalbant apie įdarus – jų pasirinkimas priklauso nuo gyvenamosios aplinkos – dažniausiai naudojama tai, kas auga arba yra populiaru. Ukrainiečiai garsėja savo virtiniais įdarytais bulvėmis su spirgučiais, Sibiro platybėse, kur gyvena plėšrūs gyvūnai, yra naudojama lokių mėsa, o Gruzijoje (kalnuotose vietovėse) gaminami Chinkaliai yra įdaryti aviena.

Pro akis nepraslysta ir pilna žodžių lenta – ten surašyti bent du tuzinai pavadinimų ir visi jie - virtinukų variacijų pavadinimai, atspindintys kiekvienos tautos savitumą. „Skirtingose tautose- skirtingi pavadinimai, bet esmė- ta pati“ – teigia Žydrūnė.

Mokiniai aktyviai dalyvavo pokalbyje, vis norėjo parodyti savo žinias. Džiaugsmas juos užplūdo tada, kai buvo pasakyta, jog pietus jie šiandien pasiruoš sau patys!

Patarimas: gamindami koldūnus nemažai laiko ir dėmesio skirkite tešlai – ją reikia minkyti geras 10 minučių, kad ji taptų elastinga, BET... jokiu būdu negalima tešlos plėšyti! Ji turi išlikti tampri ir vientisa kaip guma.

Dabar noriu priminti apie patį procesą – tai liečia ne tik virtinius, bet ir visus kitus patiekalus. Net sumuštinius!

„Gaminti reikia su meile ir ne bet kaip – kitaip viskas išplauks ir valgysite marmalą“ – įspėja Žydrūnė.

Mokytoja papasakojo kelias TIKRAS istorijas, kurios iš tikrųjų atrodė kaip pasakos, bet pasakorė patikino- ji nė kiek nelinkusi kurti „baikų“ ir pasakoja tai, kas iš tikrųjų buvo...

„Per vieną stovyklą kepėme 40 picų, ir vienos mergaitės pica buvo tiesiog nevalgoma! Įsidedame į burną – norisi išspjauti, beprotiškai neskani. Niekaip nesupratome, kur šuo pakastas. O vėliau, prisiminę gaminimo procesą išsiaiškinome, kad mergaitė gamindama keikėsi, stumdėsi, mėtė maisto produktus ant žemės. Maistas – girdi. Ir tai- ne pasakos. Didžiausią maisto dalį dažniausiai sudaro meilė ir vanduo – sugeria bangas (balsas yra vibracija) , sugeria blogas mintis, tad jeigu būsite blogos nuotaikos, nesistebėkite, kad gausite marmalą. Marmalą išsivirti yra labai paprasta – o pagaminti skanų maistą- tikras menas.

O vienas berniukas kepdamas meduolius buvo labai piktas ir pasakė norįs, kad jo meduoliai susilietų į vieną didelį blyną – ištraukėme- o ten didelis blynas. Visų kitų meduoliai buvo gražūs, o šis... „Kaip čia taip?“- suglumęs jis paklausė, o mes jam ir atsakėme – „ juk pats to norėjai“. Kaip norėsite, kaip dirbsite- tą ir turėsite.“

Gaminkite su meile, ir pajusite, jog atsidėkodamas maistas visada bus kvapą gniaužiantis ir skanus kaip niekada. Kiekvienas patiekalas turi savo istoriją – manau kiekvienam valgančiajam (o tokie esame visi) nors kartą turėtų kilti klausimas „o iš kur šis patiekalas atkeliavo?“ arba „ iš ko jis yra pagamintas?“ – sužinoję atsakymus dažniau susimąstysite apie patiekalo vertę ir unikalumą, kas leis mėgautis juo dar labiau!

Daugiau apie Globalaus jaunimo festivalį: http://lvjc.lt/globalaus-jaunimo-festivalis-2016/

X
Prenumerata