Daugelis iš mūsų teatrą įsivaizduoja kaip erdvę, kurioje tvyro vaidyba – gebėjimas veido išraiškomis, judesiais, garsais ir, žinoma, žodžiais įtikinti publiką, bet tai kur kas daugiau. Teatras – tai mokėjimas bendrauti su publika ir kartu jausti šalia savo scenos draugų roles. Atpažinti jų emocijas, būsenas, pagelbėti netikėtose situacijose...
Teatre skleidžiasi bendravimas, tai – viena iš priežasčių, kodėl jau daugiau nei trylika metų su vaikais dirbanti Asta Valiukevičienė teatro studijoje bene daugiausiai dėmesio skiria vaikų bendravimo ugdymui. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dirbanti vadovė, programos „Kaleidoskopas“ dalyvė neabejoja, kad šiais laikais vaikų bendravimą papildomai ugdyti yra tiesiog būtina ir todėl imasi visų reikalingų priemonių, kad žibėtų ne tik teatro pasirodymai, bet ir vaikų socialiniai gebėjimai.
Vaikų bendravimo problemų priežastys ir saviugda
A. Valiukevičienė tvirtina, kad bendravimo ugdymui ypatingų gabumų ir sąlygų nereikia. Ugdymas gali vykti namuose, bendraujant tiek su tėvais, tiek su seneliais ar kiemo vaikais. Kaip bebūtų, problema yra ta, kad šiais laikais žmonės apskritai mažiau bendrauja. „Jei gatvėje mus užkalbina nepažįstamasis, dalis žmonių tiesiog ignoruodami praeina. Tokį pavyzdį išmoksta ir mūsų vaikai – praeiti. Po to galime stebėtis arba nebesistebėti, kodėl vaikai nemoka bendrauti su nepažįstamais žmonėmis“, – teigia vadovė. Kita dalis vaikų ne tik nežino, kaip bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, bet ir su artimaisiais ar draugais. Viso to priežastis dažniausiai yra pakankamo bendravimo namuose nebuvimas. „Vieni vaikai nemoka bendrauti, nes yra tylūs, kiti – todėl, kad nemoka klausyti. Dėl abiejų priežasčių sklandi komunikacija gali nevykti, kurią būtina keisti, o ne palikti vaikus saviugdai“, – dalinasi pastebėjimais vadovė.
Bendravimo ugdymas teatrinės raiškos priemonės
Teatrine raiška ugdyti vaikų bendravimą nėra sudėtinga, kadangi tai labai susijusios sritys. Teatre kaip ir bendravime yra labai svarbu gerai pažinti ne tik save, bet ir kitą žmogų – pastebėti veido išraiškas, kūno judesius, pajausti balso vibracijas ir suprasti, ką jie sako apie scenos partnerio jausmus. Ko jis siekia ir kaip jam padėti, kad bendras pasirodymo rezultatas būtų geras. „Nežinodami šių dalykų negalėtumėme suvaidinti nieko įtikinančio“, – tvirtina A. Valiukevičienė ir priduria, – todėl teatro studijoje labai daug kalbame apie žmonių jausmus, dėl kokių priežasčių vienaip ar kitaip jaučiamės“.
Vadovė pasakoja, kad jos teatro studijoje užsiėmimai dažniausiai prasideda nuo bendrų pokalbių ratų, kuriuose kiekvienas vaikas turi teisę pasakyti tai, kas jam šiuo metu neduoda ramybės. Atsižvelgiant į mažųjų išsakytus rūpestėlius, ir kitų vaikų reakcijas yra mokoma tinkamo bendravimo. Vadovė pastebi, kad „vaikai dažniausiai yra labai skirtingi ir vieni nerimauja, dėl tėčio sveikatos, o kiti – dėl to, kad pametė tušinuką“. Tokiose situacijose visuomet stengiasi paaiškinti, kad „kiekvieno draugo rūpestis yra kiekvienam asmeniškai labai svarbus ir negalima menkinti jo nerimo (mano nerimas svarbesnis nei tavo)“. Lygiai taip pat svarbu „išmokyti sakyti kritiką neįžeidinėjant, ir priimti ją neįsižeidžiant,“ – tvirtina A. Valiukevičienė.
Teatro studijoje vadovė taiko ir kitų įvairių bendravimą ugdančių žaidimų. Pavyzdžiui, kaip išlaukti savo eilės, išgirsti kitus ar pasisakyti patiems. „Vaikams sunkiausia yra tik išmokti suderinti skirtingus norus, bet kartu visiems sugalvojus, kokiomis taisyklėmis vadovausimės, norėdami juos suderinti, norai susiderina ir visi lieka patenkinti“, – dalinasi patirtimi A. Valiukevičienė.
Atsisakymai „nenoriu“ ir „nedarysiu“
Vadovė pripažįsta, kad kartais pasitaiko vaikų, kurie net po įtikinėjimų tvirtai laikosi savo ir atsisako atlikti užduotis kartu su kitais vaikais. Tokiais atvejais, yra išsiaiškinamos to nenoro priežastys ir atitinkamai imamasi veiksmų. „Jeigu vaikai prastai jaučiasi ar yra pavargę, ir nedalyvavimas užduotyje nedaro jokios įtakos kitiems grupės nariams, kartais vienos ar kitos užduoties leidžiama neatlikti. Jeigu tai turi įtakos visai grupei, veikla yra stabdoma ir visi kartu kalbamės, ką daryti", – tvirtina A. Valiukevičienė ir priduria, kad, – dažniausiai nieks nenori būti tuo, kuris „sugriovė“ visos grupės darbą“.
Vadovė pastebi, kad vaikų bendravimą svarbu ugdyti ne tik teatro ar kituose būreliuose, bet ir vaikų namų aplinkoje. Tėveliams, norintiems tinkamai paskatinti vaikų bendravimo gebėjimus, anot A. Valiukevičienės, visų pirma reikėtų daugiau bendrauti, nenusigręžti, parodyti kuo daugiau dėmesio savo vaikams ir tik po to didinti bendravimo galimybes būreliais ar įtraukiant vaikus į kitas, socialinių gebėjimų reikalaujančias veiklas. „Svarbu neperspausti ir neišgąsdinti vaikų. Viską reikia daryti po truputį, pamažu plečiant komforto zoną ir jokiu būdu ne dideliais šuoliais bėgti už jos ribų, – pastebi vadovė ir priduria, – dar svarbiau yra nekritikuoti netinkamo vaikų bendravimo. Kritikavimas ir mokymas nėra su lygybės ženklu".