Smalsumas – tai atvirumas pasauliui, naujoms žinioms ir potyriams. Tai aktyvus ir savarankiškas tyrinėjimas, eksperimentavimas, naujos informacijos ir patyrimo paieškos. Smalsiausiais tyrinėtojais galėtume įvardinti kūdikius, kurie viską, kas pasitaiko jų kelyje, liečia, uosto, ragauja. Taip kūdikis kaupia informaciją apie naujus daiktus ar žmones. Bet koks naujas objektas, patekęs į mažylio rankas, kelia jo susidomėjimą. Viskas įdomu, kol nepažinta, bet kaip neprarasti susidomėjimo aplinka, nauja veikla ir daiktais, kai daug kas jau išbandyta ir patirta? Trumpai atsakant į šį klausimą – tai į pagalbą vaikui turi ateiti suaugusysis, kuris jį motyvuotų ir skatintų viskuo domėtis, o ne atvirkščiai – slopintų jo smalsumą. Kiekvienam žmogui turinčiam ar dirbančiam su vaikais reikėtų žinoti, kodėl dingsta vaiko smalsumas ir kaip jį vėl sužadinti.
Kur dingsta vaiko smalsumas?
Smalsumas, noras tyrinėti pasaulį, atrasti naujus dalykus ir išbandyti įvairias veiklas – įgimtas dalykas. Susidomėjimą vaikas greičiausiai praranda tuomet, kai susilaukia apribojimų, nepamatuotos kritikos. Didelę klaidą daro tie tėvai, kurie bando apsaugoti vaiką nuo tyrinėjimų, pavyzdžiui, bijodami, kad jie sušlaps, neleidžia lipti į balą, užlipus vaikui kur nors aukščiau, tuoj pat liepia lipti žemyn, nes jis gali susižeisti, o pareiškus vaikui, kad nori lankyti rytų kovos menus ar regbį, neleidžiama to daryti, nes tai neva nesaugu. Dar blogiau, jei tėvai nusprendžia, kokia neformalaus ugdymo veikla užsiims jų vaikas. Naivu tikėtis, kad vaikas, sulaukęs pasipriešinimo savo norams, stačia galvą pasiners į veiklą, kuri jam nepatinka. Slopinama vaiko motyvacija užsiimti vienokia ar kitokia veikla ateityje gali pasireikšti įvairiomis problemomis – varžomas vaikas neretai užsidaro savyje, nebenori bendrauti su kitais, dingsta jo noras mokytis. Jei darželio auklėtojas ar mokytojas slopina vaiko smalsumą ir neleidžia jam atsakinėti, kai jis to nori, vaikas gali prarasti susidomėjimą mokomomis disciplinomis. Slopintas vaikas paprasčiausiai nebenorės eiti į mokyklą, įsitraukti į bendraklasių atliekamą veiklą, neatsakinės į mokytojo pateiktus klausimus ir liks tiesiog pasyviu veiksmo stebėtoju.
Kas ir kaip ugdo vaiko smalsumą?
Vaiko smalsumo poreikių patenkinimu turi rūpintis ne tik tėvai, darželio auklėtojai ar mokytojai, bet ir visi jam svarbūs suaugę žmonės. Jei įgimtas vaiko smalsumas prislopsta, būtina jį sužadinti. Lengviausia to ugdymo forma – žaidimai. Būtent įvairių žaidimų pagalba vystosi įgūdžiai, kurie ateityje bus labai svarbūs atliekant paskirtas užduotis tiek mokantis, tiek dirbant. Norint patenkinti vaiko smalsumo poreikį reikia su juo kalbėtis. Sudarykite vaikui palankią pokalbiui erdvę ir leiskite jam užduoti klausimus, į kuriuos kartu ieškosite atsakymų. Įsitraukę į bendrą veiklą parodysite vaikui, kad jo klausimas svarbus. Taip skatinsite klausti vis kitų jam rūpimų dalykų. Jei vaikas jau ūgtelėjęs, nepamirškite ugdyti ir jo savarankiškumo – jam kažkuo susidomėjus paskatinkite savarankiškai paieškoti papildomos informacijos dominančia tema. Savarankiškumo ugdymo turėtų nepamiršti ir mokytojas. Ypač naudinga savarankiškos vaiko veiklos rezultatais pasidalinti su kitais vaikais. Sėkmingas tyrimo pristatymas pakels vaiko savivertę, skatins jį ir toliau atlikti tyrinėjimus. Taigi, būtina sudaryti sąlygas vaiko smalsumui atsiskleisti ir kartu su juo džiaugtis pasiektais rezultatais. Palaikymas ir skatinimas motyvuos vaiką domėtis aplinka, kuri jį supa.
Platesnis akiratis, daugiau klausimų
Kaip jau minėta, vaiko smalsumas aplinka dingsta tuomet, kai ji tampa pažįstama, ištyrinėta. Jei vaiką riboja erdvė ir daiktai, nereikėtų tikėtis, kad jis bus labai žingeidus. Kad vaikas neprarastų susidomėjimo išoriniu pasauliu, būtina plėsti jo akiratį. Parodykite savo atžalai kuo įvairesnių veiklų spektrą ir jis tikrai supras, kas jam šiuo metu įdomiausia. Pagal galimybes kartu lankykitės parodose, spektakliuose, koncertuose, sporto renginiuose. Kuo daugiau vaikas žinos apie jį supantį pasaulį, tuo daugiau klausimų jam kils. Nepamirškite, kad vaikai kopijuoja ir imituoja suaugusiuosius. Neretai žaisdami vaidmenų žaidimus, jie pasirenka tėvų profesijas, atkartoja jų laisvalaikį. Tad ir polinkį viskuo domėtis vaikai perima iš tėvų. Jei tėvai po darbo kiekvieną vakarą atlieka tą pačią veiklą, tai ir vaikui formuojasi supratimas, kad normalu nuolat užsiimti ta pačia veikla ir neieškoti iššūkių. Suaugusieji vaikui turi ne tik parodyti kuo įvairesnius pasirinkimo variantus, bet ir įkvėpti juos savo pavyzdžiu. Tėvų veiklos atkartojimo dėka vaikas galės išsirinkti tai, kas jį labiausiai domina ir gilintis į pasirinktą sritį.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad nuo mažų dienų būtina skatinti ir ugdyti vaiko smalsumą, padėti jam patenkinti savo domėjimosi poreikius. Suaugusieji turėtų leisti vaikui užsiimti tuo, kas jam patinka, padėti jam išsirinkti įdomią ir reikšmingą veiklą, tai suteiks vaikui pasitikėjimo savimi, atradimo džiaugsmą. Reikėtų priimti bet kokius vaiko tyrinėjimus, jei tik jie nėra pavojingi jam pačiam ir aplinkiniams.
Tyrinėjimų ir atradimų dėka pasaulis keičiasi ir tobulėja, tad atviras pasauliui ir naujovėms vaikas ateityje nesunkiai įsilies į visuomenę, taps atsakingu, kūrybingu ir savarankišku žmogumi.