Ką daryti, jei į būrelį Petriukas atėjo su mėlyne po akimi arba prasitarė apie tėčio smurtą?
„Žinau, kad mano būrelį lankantį vaiką, tebūnie – Petrą, muša tėtis. Nenoriu likti nuošalyje, tačiau nežinau, ką man daryti. Vaikas pyksta išgirdęs mano ketinimus apie savo nuogąstavimą pasikalbėti su jo tėvais ar su specialistais, kartodamas mamos žodžius, jog reikia tėtį suprasti, jis nekaltas dėl ūmaus savo būdo. Ką turėčiau daryti? Kur turėčiau kreiptis, ką daryti?“ – klausia būrelio vadovė.
Panašių situacijų nemažai rastume kiekvienoje mokykloje ar neformaliojo švietimo įstaigoje. Jas nesunku pastebėti, nes vaikai atviri ir dar nemoka slėpti nuoskaudų.
Tyrimų duomenimis, fizinį bendraamžių ar tėvų smurtą Lietuvoje patiria maždaug penktadalis, psichologinį – apie trečdalis mokinių. Kaip atpažinti smurto prieš vaikus atvejus šeimoje ar ugdymo įstaigoje? Ką turėtų žinoti, kaip turėtų elgtis mokytojai, tėvai pastebėję smurtą savo aplinkoje? Trečiadienį Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pakvietė į diskusiją „Ar švietimas gali užkirsti kelią smurtui prieš vaikus?“, kur buvo ieškoma atsakymų į šiuos ir kitus klausimus.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas sako, kad dirbdamas tokioje įstaigoje natūraliai kelia klausimą, kuo galima būtų prisidėti kovojant su smurtu prieš vaikus, ar švietimas pajėgus tai padaryti. „Kyla klausimas, kaip švietimas galėtų spręsti šią problemą. Sakoma, jei pats nežinai, paklausk tų, kurie žino. Todėl mes ir čia. Kad žinotume, ką daryti, jei vaikas pas mus ateis“, – teigia V.Jankauskas.
Smurtas – ir durų trenksmas
Švietimo ir mokslo viceministrės Nataljos Istominos nuomone, šia tema niekada nebus per mažai diskusijų. „Nebūna svetimų vaikų, visi yra mūsų. Svarbu, kad jie nepatirtų smurto. Ar švietimas gali užkirsti kelią smurtui prieš juos? Manau, vien švietimas – ne. Mes visi bandome rasti būdą, kaip bendromis pastangomis užkirsti kelią smurtui“, – sako viceministrė.
Pasak jos, pirmiausia svarbu yra įvardyti, kas yra smurtas. Ar durų trenksmas yra smurtas? N.Istominos nuomone, bet kuris veiksmas, kuris sutrikdo mus, yra smurtas.
„Jau nekalbant apie tiesioginį... Pabėgėlių centre neseniai išgirdome smurto pavyzdį, Ruklos darželyje auklėtoja pastebėjo su mėlynėmis ateinantį vaiką. Tėvas pasakė, kad čia ne jų, o šeimos, reikalas. Ar vaikas gali būti mušamas ir mes visi galim užsimerkti? Ne, ministerijos pozicija buvo vienareikšmiška – tai netoleruotina“, – pavyzdžiu dalijasi N.Istomina. Jos teigimu, ta šeima Rukloje jau nebegyvena.
Tuoj pat diskusijoje nuskamba replika, kad kol kas daugiau su smurtu prieš vaikus dirba pareigūnai bei vaikų teisių specialistai. „Labai norėtume, kad švietimo įstaigos įsijungtų, nes jos lieka kaip ir nuošalyje, o daugiau dirba pareigūnai ir vaikų teisių specialistai“, – išreiškė norą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Rūta Jonavičienė. Ji pridūrė, jog pareigūnai su įvairiomis smurto formomis susiduria kasdien.
Kitas stabdys, neleidžiantis kompleksiškai spręsti smurto prieš vaikus problemos, yra klaidingas požiūris į tėvus. Aktyvių mamų sambūrio lyderė Rasa Žemaitė sako esanti šventai įsitikinusi, kad tėvai suvokiami kaip potencialūs smurtautojai.
„Dėl kažkokių kultūrinių tradicijų, dėl to, kad nežino, kaip (ne)auklėti vaikus. Mūsų organizacija iš tų nedaugelio, kurios, sako, kad tėvai yra labiausiai atsakingi ir tie, kurie labiausiai kaltinami. Kova su smurtu suvokiama kaip institucijų, mokyklų, bet ne tėvų reikalas.“ Būtent to, kad tai taptų pastarųjų reikalu, R.Žemaitė su aktyviomis mamomis ir siekia.
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Akvilė Burneikaitė replikuoja, kad sprendžiant smurto problemą reikėtų neapsiriboti švietimu kaip mokykla: „Kalbant apie švietimą kalbame ne tik apie moksleivius, bet ir apie informavimą, darbą su tėvais.“
Vaikai išsiduoda, kai yra ryšys
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro neformaliojo ugdymo mokytoja Asta Valiukevičienė džiaugiasi, kad su smurto prieš vaikus atvejais susiduria ne taip dažnai, kaip policijos pareigūnai. Anot jos, neformalus ugdymas leidžia laisvai interpretuoti programą, tokiu būdu užmezgamas artimas ryšys su vaikais, kurie tuomet visiškai nesąmoningai išsiduoda.
„Kai turi artimą santykį, ramiai išsipasakoja, kaip yra. Mažų vaikų (yra pas mus ir ikimokyklinukų) pasakojimus vertiname atsargiai, nes jie gali ir prifantazuoti, savotiškai suvokia smurtą. Bet galima atsargiai pakalbinti, paklausinėti“, – savo patirtimi dalijasi A.Valiukevičienė.
Pasak jos, paauglius prakalbinti jau kur kas sunkiau, bet ir jie ieško vietų, kur pasiguosti. „Kai santykis nuoširdus, tai jie prabyla. Dažniau jie kalba apie smurtą šeimoje. Sudėtingiau, kai smurtauja tėvai, neaišku, kaip tėvai reaguos“, – sako centro neformaliojo ugdymo mokytoja.
Reikia atskirti vienkartinius atvejus ir nuolatinį santykį
Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė teigia, kad svarbu atskirti vienkartinius atvejus ir užsitęsusią situaciją.
„Kai kalbam apie smurtą prieš vaikus, kalbam apie nuolatinį santykį, kur jų psichika žalojama, jų fiziologija žalojama: skauda galvas, pykina, jie būna susikūprinę. Liežuviais irgi galim padaryt žalą“, – sako A.Kurienė. Pasak jos, yra ir vienkartinių atvejų, pavyzdžiui, kai mama nežinojo, kaip elgtis ir prilupo vaiką. „Tada apsikabinę visi verkė, ėjo pas psichologą. Mes tokiems galime padėti“, – duoda pavyzdį diskusijos dalyvė.
Kitas jai žinomas pavyzdys, kai ant vaiko supykęs tėvas prašydavo jo garsiai jam skaityti. „Vaikas turi eiti į treniruotę, o čia tokia žeminanti bausmė. Normalus paauglys sako: „Neskaitysiu.“ Tada tėvas sako: „Pastovėk prie manęs.“ Tada klausiu, kiek vaikas turi stovėti? Atsakė, kad kol susivoks. Mano galva, tai yra sadizmas“, – teigia A.Kurienė. Diskusijos dalyvės nuomone, šiuo atveju sukurtas santykis – vaikas bijo tėvo, trylikametis maištauja, o tėvas dar labiau jį spaudžia ir viso to rezultatas – jie turi sutrikdytus santykius.
Jos nuomone, labai svarbu, kad mokytojas/būrelio vadovas savęs paklaustų, iš kur atsiranda pikti vaikai – juk jie tokie negimsta.
„Mes taip juos užauginame. Blogiausia, ką galima pasakyti tėvams, kad jūsų vaikas papasakojo, kaip prieš jį smurtaujat. Tada vaikau paprasčiausiai gali būti uždrausta lankyti būrelį. Tokiu atveju reikia tartis su vaikų teisėmis“, – pataria ji.
Vaikų teisių gynėjai = baudėjai
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičienė teigia, kad iš mokyklų pranešimų apie smurtą prieš vaikus pranešimų gauna mažai, iš darželių ar būrelių – išvis nesulaukia.
„Įsivaizduoja, kad vaiko teisių tarnyba yra ta, kuri baus. O mes galime užsiimti ir prevencija, yra nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia pagalbą.
Galbūt mes galėtume nukreipti į pozityvios tėvystės kursus, ta mūsų pagalba yra nemokama“, sakė vaiko teisių specialistė. Anot jos, kai mokytojai pastebi mėlynes po vaikų akimis, turi pranešti teisėsaugai ir vaikų teisių specialistams.
„Taip pat tokiu atveju galima atsargiai paklausti tėvų, ar reikia švietimo pagalbos, kaip prieiti prie vaiko, kaip su juo kalbėti“, – siūlo L.Juškevičienė.
Pačių tėvų, kurie kreipiasi, pasak jos, mažuma ir taip yra dėl baimės. „Ateina tada, kai pažeistos vaikų teisės. Būtų nuostabu, jei daugiau su mokyklom bendradarbiautume“, – sako L.Juškevičienė.
Pareigūnė Rūta Jonavičienė mano, kad kol kas mūsų visuomenėje baimė keliama aukščiau visko: „Jeigu kreipiuosi konsultacijos, manimi susidomės, kontroliuos, stebės mano šeimą. Ai, tai geriau nieko nedarysiu.“ Dažniausiai apie smurto atvejus praneša kaimynai, kurie sureaguoja iš savanaudiškų paskatų – tik nakties metu, neapsikentę, kad negali ramiai miegoti.
„Pradedamas ikiteisminis tyrimas, tikslinama informacija ir pan. Priklauso nuo įvykio. Bet kokiu atveju apie smurtą prieš vaiką kitą dieną informuojamos vaikų teisių tarnybos. Sudaromas bendras priemonių planas“, – apie tolesnes procedūras, gavus iškvietimą apie smurtą prieš vaiką, pasakoja pareigūnė.
Tėvai neranda laiko
Ji iškelia dar vieną problemą, kad tuomet, kai vyksta į mokyklas pristatyti tam tikros aktualios informacijos, nesulaukia tėvų dėmesio: „Kai norime pristatyti informaciją, būna tik pavieniai tėvai. Aš, kaip mama, žinau, kad mokyklos irgi organizuojami įvairiausi mokymai, bet kiek tėvų ateina ten?“
Aktyvių mamų sambūrio lyderė R.Žemaitė bandydama paaiškinti, kodėl tėvai neateina į susirinkimus ar mokymus, sako, kad Lietuvoje tėvai tiesiog neturi laiko – siaubingai daug dirbama.
„Jeigu tėvai aštuonias minutes per dieną turi pabendrauti su vaiku... Laiko mažai ir tada yra klausimas, ką pasirinkti, gal geriau daugiau laiko asmeninei konsultacijai skirti?“ – svarsto moteris.
Kas nutinka, jei geroji teta išklauso ir nieko nedaro?
Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė sugrąžina diskusiją prie mokytojo pareigos laiku atkreipti dėmesį į vaiką, kuris signalizuoja apie smurtą.
„Jeigu devintokė, gavusi devintuką, verkia, reikia pasidomėti. Vadinasi, vaikui tai labai rimtas sunkumas. Mokytoja turi mamai pasakyti. Gal Onutė sako, kad, kai grįš namo, ją užmuš? Tada negalima leisti jos namo“, – teigia A.Kūrienė.
Dar vienas jos patarimas – vaiką reikia nuraminti, pasakyti, kad niekas mamos nesodins į kalėjimą, o jis pats neatsidurs vaikų namuose, o svarbiausia nenumoti ranka į jo nuogąstavimus: „Pagalvokite, kaip tas vaikas jausis, jeigu jis papasakojo gerajai tetai ir niekas nesikeičia, jis grįžta į tuos pačius namus. Nėra pasirinkimo, reikia pranešt.“
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja L.Juškevičienė taip pat teigia, kad mokytojai privalo vaikus išgirsti.
„Būtina pranešti vaiko teisėms. Jei vaikas atėjo su mėlyne, jūs negalite išleist į namus, turit pranešti specialistams. Mūsų specialistai atvyksta ir mato mėlynes. Arba vaikas pasako, kad vakar jį mušė. Apklausiamas vaikas. Pradedamas iškart ikiteisminis tyrimas, priimamas sprendimas, ar gali vaikas grįžti į namus“, – apie procedūras aiškina specialistė.
Jei nėra nustatoma globa, vaikas krizių centre gali gyventi iki mėnesio. Gali nutikti ir taip, kad vaikui pabuvus ten kelias dienas, jis grįžta į namus. „Bet yra galimybė jam ir negrįžti į namus“, – patikslina diskusijos dalyvė.
Jos teigimu, jeigu vaikas ateina nepasirengęs pamokoms, vilkėdamas neskalbtais drabužiais, galima kreiptis dėl tam tikrų įtarimų. „Tuomet tėvai kviečiami į skyrių, kalbame su jais, su vaikais. Kalbame su tėvais, kokią pagalbą teikti. Jei tai psichologinis smurtas, siūlomos psichologinės tarnybos, psichologinės paramos centras ir pan.“, – paaiškina L.Juškevičienė.
Gavai ketvertą – valgyt negausi
Diskusijai einant į pabaigą Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas jos dalyvius grąžina prie prevencijos klausimo.
„Dažniausiai vaikai ateina su tuo, ką gauna šeimoje. Galvojama, kad užvožt per užpakalį galima, bet nesmarkiai. Jeigu duodi tam tikrą prevenciją, kai pats vaikas gali identifikuoti (smurto atvejus – 15min), kalbame apie savivertę, pasitikėjimą, informaciją, kaip identifikuoti“, – diskusijos dalyvis siūlo daugiau dėmesio skirti prevencijai ir orientuotis į vaikų suvokimo ugdymą.
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Akvilė Burneikaitė atkreipia dėmesį į tai, kad problema slypi tame, jog mokykloje apskritai nekalbama apie smurtą.
„Vienintelis aspektas – patyčios. Pradžiai trūksta informavimo šios srities“, – sako ji. Diskusijos dalyvei teko būti vienose mokymuose, ji labai nustebo sužinojusi, kaip baudžiami vaikai.
„Keturias valandas jie užsitęsė, pasiūliau eiti užkąsti, o vaikas sako, kad gavo ketvertą šią savaitę, tai negavo pinigų valgymui. Už penketą paskutinį kartą trenkė man galvą į sieną“, – tokius pavyzdžius vardija Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė. Jos nuomone, mokykloje pernelyg aplaidžiai pažiūrima į išsiblaškiusius moksleivius – esą viskas nurašoma „meniškai sielai“ ir nesigilinama į tikrąsias to priežastis.
„Patys moksleiviai vyresnėse klasėse galų gale nėra linkę kalbėti apie tai, mokytojai jau į juos žiūri kaip į savarankiškus, didelius vaikus, kurie galėtų patys atsistoti ir pasakyti. Vis dėlto vyresnėse klasėse pasidaro gėda pasakyti, kad tėvai pakėlė ranką, kad stumdo. O mokytojai dažnai gal paguos, pasakys, kad tokie tėvai idiotai ir tuo viskas pasibaigs“, – sako A.Burneikaitė.
Švietimo ir mokslo viceministrė N.Istomina nesutinka, kad švietimas nieko nedaro.
„Yra specialių prevencinių programų. Yra psichologai, kurie dirba mokyklose. Šiuo metu ministerija bando pakeisti ir atkurti kai kuriuos teisės aktus vaiko saugumui užtikrinti“, – vardija ji.
Anot diskusijos dalyvės, nė vienas smurtautojas nedaro to sąmoningai, t. y. neatsibunda ir nesugalvoja, kad šiandien jis skriaus, muš, prievartaus.
„Dažniausiai tai nelaimingas žmogus, kuris taip bando kompensuoti savo nesugebėjimą spręsti problemos. Geriausiai turbūt čia veikia atvirumas ir viešumas. Kitą kartą, kai sužinos kiti, galbūt nesmurtaus“, – svarsto viceministrė.
Anot jos, reikia pastebėti ne tik mėlynę po akimi, bet ir neišsimiegojusį moksleivį, blogai besijaučiantį vaiką. „Reikia klausti, kas yra. Psichologinė pagalba turi būti užtikrinta visose mokyklose, šiuo metu kuriama mobili psichologinė pagalba, kuri važiuos į mokyklas“, – sako N.Istomina. O svarbiausia, pasak jos, patys tėvai turi ugdyti suvokimą, kaip mokėti civilizuotai spręsti problemas, nes smurtas – kraštutinis veiksmas.
Daugiau informacijos
Paskelbta: Kovo 4, 2016
