​Psichodrama – dar vienas būdas pamokų metu spręsti patyčių situacijas

Apie patyčias kalbėti niekada nebus per daug, nes tik spręsdami problemas žmonės jas gali įveikti. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras (LVJC) kaip ir kasmet, prisideda prie emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ inicijuotos „Veiksmo savaitės BE PATYČIŲ“. Kovo 20-ąją LVJC šalies pedagogus pakvietė į praktinį psichodramos seminarą „Patyčios: pasaka ar realybė?“.

Psichodramos seminaro „Patyčios: pasaka ar realybė?“ metu vedėjos, teatrologė Gintarė Kazakevičienė ir psichologė Marina Mažionienė, kartu su susirinkusiaisiais sprendė mokytojams kylančias problemas, kalbėjosi apie būdus, kaip ugdyti vaikų toleranciją, pagarbą kitam bei kitus aktualius klausimus. Šis seminaras išskirtinis tuo, kad atėjusiajam neleidžia linkti pasyviu stebėtoju, veikti jame priverstas kiekvienas, todėl įsitraukę į užsiėmimą, mokytojai patys išgyveno įvairius jausmus ir emocijas, kurias vėliau seminaro pabaigoje aptarė ir analizavo. Pasak seminaro vedėjų, psichodramos metodas ypatingas tuo, kad leidžia suprasti ne tik santykius su kitais, bet ir geriau pažinti save.

Su patyčiomis turi kovoti visi

Psichologė Marina Mažionienė po užsiėmimo dalindamasi įspūdžiais pasidžiaugė, kad mūsų šalies pedagogai yra labai jautrūs patyčių problemai – dažnas ne tik atpažįsta patyčias, bet ir išgyvena dėl jų: „Seminare kalbėjome apie neigiamus jausmus, kas ir kodėl mokytojams kelia bejėgiškumo, pykčio jausmą, dėl ko jie rūpinasi ir nerimauja.“ Lektorės teigimu, visų iki šiol jos vestų seminarų pasisekimas parodo, kad tokio pobūdžio renginiai yra labai reikalingi ir aktualūs. Ypač svarbu, jog seminaro metu visi atėjusieji supranta, jog patyčios vyksta ne tik mokykloje ar darželyje, bet ir kitose aplinkose. „Patyčios labai paplitęs reiškinys. Pats paprasčiausias dalykas: kaip tu elgiesi, tą mato ir perima tavo vaikas, kiti vaikai, todėl susimąstyti turi visi suaugusieji“, – teigia psichologė. Šiuo klausimu jai pritarė ir kolegė Gintarė, pastebėjusi, jog pedagogai dėl tėvų abejingumo neretai jaučiasi bejėgiais. Gintarei įstrigo vienos mokytojos patirtis, kuri sako, jog galėtų daugiau laiko skirti bendravimui su tėvais, rengti susirinkimus, tačiau dažnas tėvas tokias mokytojos iniciatyvas ignoruoja, todėl mokytojas sunkioje situacijoje paliekamas vienas. Pasak Gintarės, mokytojų pasidalintos istorijos aiškiai kalba apie tai, kad šiandien mūsų pedagogams dar trūksta įrankių ir žinių, kaip bendrauti su abejingais tėvais, kaip jiems pasakyti, kad yra dalykų kuriuos reikėtų spręsti bendromis pastangomis.

Nors diskusijos pradžioje atrodė, jog kalbėdamos apie patyčias pedagogės labiau linkusios atsakomybę perkelti tėvams, vėliau kai kurios pabrėžė ir tai, kad mokytojas taip pat turi prisiimti atsakomybę. „Būtent mokytojas yra burtų lazdelė, – atkartoja Marina seminaro dalyvės žodžius, – kuri gali padėti vaikui, tarpininkauti tarp vaikų ir tėvų, nes jie yra tie žmonės, kurie šalia vaikų praleidžia labai daug laiko ir būtent jie pirmi gali pastebėti netinkamas situacijas ir reaguoti į jas čia ir dabar“. Seminaro vedėjos džiaugėsi, kad mokytojai supranta vis dėl turinčios įrankių ir priemonių, padedančių sumažinti patyčių atvejus mokykloje, tik kartais pačios tai pamiršta.

Tik savimi tikintis mokytojas gali nuveikti daug

Mokykloje dirbanti Gintarė jaučia apmaudą, kad mokytojai dažniau linkę reaguoti į jau įvykusią patyčių

situaciją (kas žinoma yra puiku), nei nuolatos imtis prevencinių priemonių. Tačiau mokytojų mintys, išsakytos seminaro metu, teikia vilties, kad kitaip galvojančiųjų vis daugėja ir tai labai džiugina. Negali mokytojas vis laukti ir tikėtis, kad visi kiti turi kažką daryti ir veikti, laikas veikti pačiam mokytojui ir kuo anksčiau jis suvoks būtent jis, o ne kas kitas turi imti ir veikti, o ne kaltinti vaiko aplinką ir aplinkybes (pvz. teisinantis, kad vaikui namuose trūksta meilės, šilumos ir pan.), tuo visiems bus geriau. Žinoma, mokytojų entuziazmą visada sumažina pasikartojantys neigiami veiksmai. „Šiandien viena mokytoja buvo tokia nusivylusi, ji pasakojo, kad daug laiko kalbėjosi su vaikais apie patyčias, o jie ėmė ir prisidirbo... Tačiau aš manau, kad tai tik parodo, kad reikia nesustoti, o kalbėtis ir kalbėtis, nes tos nemalonios situacijos neateina iš niekur. Čia požiūrio dalykas, ar pykstantis ant mokinių mokytojas nutrauks su jais dialogą, ar kaip tik jį vystys toliau“, – sako Gintarė.

Nėra instrukcijos visiems patyčių atvejams išspręsti

„Pastebėjau, kad užsiėmimų dalyviams dažnai norisi konkretumo – receptų, sprendimo šablono, ką daryti, kaip išspręsti vienokią ar kitokią situaciją. Tačiau taip nebūna!“ – sako Marina. Kiekvienas atvejis yra individualus, nėra vienos instrukcijos visiems atvejams, todėl ji ir pasirinko su mokytojais kalbėtis taikant psichodramos metodą: „Anksčiau netaikiau psichodramos metodo. Stengdavausi ateiti į seminarą ir visiems susirinkusiesiems papasakoti veiksmų eigą vienoje ar kitoje situacijojse, parodyti prezentaciją, kaip reikia elgtis ir su jais padiskutuoti. Laikui bėgant supratau, kad ne visi mane išgirsta ir ne visi įsitraukia į veiklą. Tad psichodramos metodas man labai patinka, nes leidžia žmonėms, atėjusiems į užsiėmimą, būti visaverčiai jo dalyviais Dabar užsiėmimų metu patys seminaro dalyviai sprendžia, ką ir kaip jiems daryti, kaip spręsti kilusią problemą, o gal jos nespręsti visai, reaguoti ar ne į patyčias ir tos technikos leidžia išlaisvinti kūrybiškumą, spontaniškumą, o ne sėdėti ir kantriai klausytis pranešėjo. „Patyčių situacijoje, kai vaikas yra puolamas, kas vyksta? Jis sustingsta, nežino, ką pasakyti. O būna vaikų, kurie į situaciją reaguoja su humoru, kūrybiškai, spontaniškai. Tas spontaniškumas, labai padeda tiek pedagogams, tiek vaikams ir psichodramos metodas padeda to išmokti“, – dar vieną šio metodo pranašumą įvardina Marina. Pasak jos, šis metodas, nėra skirtas būtent patyčių problemai spręsti, bet jis leidžia pasijusti atsakingam už savo elgesį, įsitraukti į situaciją ir suprasti, kad yra įvairių elgesio būdų ir nėra vieno recepto visiems atvejams. Būtent toks ir yra Gintarės bei Marinos vedamų užsiėmimų tikslas – parodyti, kad būdų spręsti problemas yra įvairių, būna visokių situacijų, bet svarbiausia, merginų nuomone, formuoti žmonių matymą, viziją, kad labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus ir jo požiūrio į susiklosčiusią situaciją.

Trumpai apie psichodramos metodą

Psichodrama - tai psichoterapijos sistema, besiremianti J. L. Moreno vaidmenų teorija ir naudojanti veiksmo

metodus vidinio pasaulio tyrinėjimui. Psichodramoje žmogus tampa savo problemų herojumi;. Vaidmenų žaidimo pagalba jis laisvai reiškia jausmus, atkurdamas problemines situacijas, o kiti dalyviai, atlikdami papildomus vaidmenis, jam padeda geriau įsijausti ir gauti papildomos emocinės ir kognityvinės informacijos. Grupės nariai taip pat turi galimybę atpažinti savo pačių problemas bei sunkumus, ir mokytis juos įveikti. Psichodramos tikslas – veiksmo metodų pagalba tyrinėti ir padėti žmogui suprasti savo problemas, taip skatinant jo vientisumą ir asmeninį augimą kognityvinių nuostatų ir elgesio lygmenimis, bei didinant jo fizinę ir emocinę gerovę. .

Gintarė ir Marina siūlo žmonėms kalbėtis per pasaką. Atsižvelgus į auditoriją reikia išsirinkti pasaką, vedėjams galima ją pasiūlyti arba patys susirinkusieji nusprendžia, kokia pasaka jiems patinka. Tuomet pasaka perskaitoma garsiai arba visų kartu bendrais bruožais prisimenama. Išsirašomi vaidmenys ir kiekvienas dalyvis pasako, kokio vaidmens jis nori arba grupė jam paskiria vaidmenį. Įdomu įvertinti, kokį vaidmenį žmogus skiria sau, o kokį jam paskiria grupė. Psichodramos seminaro „Patyčios: pasaka ar realybė?“ vedėjos pastebi, kad renkantis vaidmenis jau atsiskleidžia žmonių charakteriai: vieni labai greitai nusprendžia kuo nori būti, o kitus tenka paskatinti. Vėliau aptariamas vaidmenų pasiskirstymas, analizuojama, kodėl ir dėl kokių priežasčių žmogus priskyrė sau šį vaidmenį, kaip žmogus mato pats save, kaip jį mato kiti. Galima duoti įvairių atributų, su jais žmonės taip pat elgiasi skirtingai: vieni stengiasi išnaudoti visus maksimaliai, kiti nenaudoja visai. Ir galiausiai vyksta improvizuotas pasakos vaidinimas, vaidinama iš anksto nenumačius konkretaus scenarijaus, kas kaip elgsis ir ką sakys, patys vaidintojai nusprendžia ir kada bei kaip baigsis jų spektaklis. Vėliau vyksta svarbiausia veiklos dalis – aptarimas, analizuojamas pasirinkimas, emocijos, veiksmai. Šis metodas priverčia galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, todėl aptarimo metu visuomet kyla įdomių diskusijų, įžvalgų.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad apie patyčias galima kalbėtis įvairia forma. Psichodramos metodas – vienas iš jų. Jis įdomus ir naudingas tuo, kad susirinkę į užsiėmimą žmonės neturi kada nuobodžiauti, jie priversti veikti, o vėliau ir analizuoti savo veiksmus. Po kovo 20 dieną vykusio psichodramos seminaro „Patyčios: pasaka ar realybė?“ vedėjos Marina ir Gintarė labiausiai džiaugėsi tais mokytojais, kurie sakė, kad šį būdą būtinai išbandys ir su savo mokiniais. „Tai rodo, kad seminaras teikia praktinės naudos ir mokytojai jame atranda dalykų, kuriuos galės panaudoti savo veikloje“, – teigė Marina. O kuo įdomesnės formos užsiėmimas, tuo jis labiau patinka mokiniams ir teikia daugiau praktinės naudos.

Paskelbta: Kovo 28, 2017

X
Prenumerata