Darni Mokykla: Utrechto patirtis, kaip dviračiai išsprendžia transporto kamščių problemas

Automobilių spūstys – teršiančios orą bei smarkiai gaišinančios miestiečių laiką – miestų problema. Ji ypač aktuali vėstant orams, kai iš atostogų sugrįžę miestiečiai susėda į savo automobilius ir išrieda į gatves.

Trečiajame pagal dydį Nyderlandų mieste Utrechte automobilių spūsčių problema išspręsta. Olandams darnus mobilumas – aplinkai draugiškas ir aukštą gyvenimo kokybę palaikantis keliavimas iš taško A į tašką B: pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu, tarpmiestiniais traukiniais ar elektromobiliais – ne tuščia, tik projektuose naudojama sąvoka, tačiau kasdienybė, gyvenimo būdas.

Olandai jau prieš kelis dešimtmečius sugebėjo išvilioti žmones iš automobilių ir paskatinti juos persėsti ant dviračių. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įrengtas ypač patogus dviračių kelių tinklas (pirmasis dviračių takas Utrechto mieste buvo nutiestas apie 100 metų ilgio) bei dviratininkų interesai iškelti aukščiau už vairuojančiųjų automobilius interesus.

„Utrechto pavyzdį verta nagrinėti visiems ir iš jų pasimokyti, kaip nepabloginus gyvenimo kokybės efektyviai spręsti transporto spūsčių problemas ne tik Lietuvos, bet ir Europos miestuose“, – įsitikinusi Miglė ČIbisovė, darnaus mobilumo situaciją Utrechte stebėjusi Lietuvos vaikų ir jaunimo centro programos „Darni Mokykla“ vadovė. Pasak M. Čibisovės, kad ir kokia tema kalbėtų Utrechto gyventojai, jų kalba visuomet sukasi ir apie dviračius, dviratininkus, draugiškus aplikai ir sveikatai judėjimo būdus. Dviratis trečiame pagal dydį Nyderlandų mieste – ne laisvalaikio praleidimo būdas ar pramoga, o pagrindinė transporto priemonė, pagal populiarumą lenkianti net automobilius. Jų, tiesa, čia taip pat yra, daugiausiai – elektromobilių ir naudojami jie dažniausiai dalijantis su kaimynais tolimesnėms užmiesčio kelionėms. Taip pat, miestiečių patogumui čia puikiai išplėtoti ir priemiestinių traukinių maršrutai.

Apie didelį dviratininkų skaičių Utrechto gatvėse galima spręsti iš įrengtų šių dviračių transporto priemonių parkavimo aikštelių. Vien Utrechto centre vieno kilometro spinduliu įrengtas ne vienas keliolikos tūkstančių vietų parkingas.

Kadangi Utreche nėra kalnų, tik lygumos, bet kurį miesto tašką pasiekiantys dviračių takai yra ypač geros būklės – lygūs, be duobių ir padengti specialiu asfaltu. Čia miesto gyventojai įprastai naudoja pačius paprasčiausius, ne bėginius ir nebūtinai naujus dviračius – tokius, kurių nebūtų gaila prarasti, jei kartais užmirštų kur palikę, nes pasitaiko situacijų, kai ne vietoje paliktus dviračius nutempia atitinkamos tarnybos arba juos pasisavinti ilgapirščiai.

Nuo ko pradėti judėti darnaus mobilumo link?

LVJC „Darnios Mokyklos“ programos vadovė Miglė Čibisovė pastebi, kad jei norėtume pagal Olandijos pavyzdį susitvarkyti savo miesto darnaus mobilumo reikalus, kelionė truktų ne vieną dešimtmetį. Pašnekovės nuomone, pagrindinius pokyčius galėtų padaryti mūsų vaikai, su kuriais šiandien ir reikėtų pradėti aktyviai dirbti.

Svarbiausias žingsnis – pakeisti vaikų mąstymą, padėti jiems suprasti darnaus elgesio aplinkos ir aplinkinių atžvilgiu svarbą bei neišvengiamumą. Beje, tam visai nereikėtų griauti esamą ir kurti naują sistemą – taip išleidžiant milijonus. Veikti reikėtų nuosekliai, nedideliais žingsneliais, pavyzdžiui, organizuojant vaikams (ne mokytojams) skirtus smagius, į konkretų aiškų tikslą/pokyčius orientuotus projektus. „Paprastais, nuosekliais ir smagiais veiksmais, pritaikant juos skirtingo amžiaus vaikams (tuo, kas svarbu ir įdomų septynmečiui, 12-metis ar 16-metis tikrai nesidomės) bei vengiant griežtų draudimų ar tikslių elgesio instrukcijų, galima padaryti labai daug – ilgainiui, net ir pakeisti visą sistemą“, – pastebėjimais dalijasi Miglė Čibisovė.

Pasak M. Čibisovės, olandų patirtis rodo, kad su vaikais jiems skirtuose projektuose turėtų kalbėtis ne „vienintelį teisingą kelią žinantys mokytojai“, o smagūs ir linksmi žmonės, kurių norėtųsi klausyti ir kuriais patikėtų patys vaikai. Paaugliams skirtuose projektuose su jais visuomet turėtų kalbėtis jų bendraamžiai. Reikėtų vengti griežtų nurodymų ir draudimų, o skatinti savarankišką sprendimo priėmimą.

Užsiėmimų vaikams pavyzdžiai

Utrechte, siekiant išmokyti pradinukus saugaus elgesio gatvėje, pasitelkiami ne kelio ženklai ar kelių policininkai, bet ryškūs personažai, kurie perėjose šalia mokyklų, smagiai pasitinka vaikus ir draugiškai drausmina vairuotojus. Ryškiomis knygelėmis su lipdukais bandoma atkreipti jauniausiųjų moksleivių dėmesį į darnaus mobilumo įgūdžių svarbą, jie kviečiami rinktis aplinkai draugiškus kelionės į mokyklą būdus (į knygeles jiems klijuojami paskatinamieji lipdukai). Keletą kartų per metus organizuojami renginiai tėvams, kuriuose vaikai parodo savo sugebėjimus savarankiškai pereiti gatvę, spręsti kitas gatvėje galinčias kilti problemas.

Olandai sprendžia ir paauglių naršymo mobiliuose telefonuose važiuojant dviračiu – nedėmesingumo, nesaugumo problemą. Jų dėmesys atkreipiamas virtualios realybės filmukais, kuriais parodoma, jog jaunimas naršydamas telefone ir važiuodamas dviračiu nepastebi šalia gatvės stovinčio geltono dramblio. „Jiems nesakoma, nenaudok telefono važiuodamas dviračiu, tačiau sukuriamos situacijos, kuriose moksleivis pats pajunta, ką praranda įbedęs nosį į telefono ekraną“, – pastebėjimais dalinasi Miglė.

Kokias nuostatas visų pirma reikėtų keisti, siekiant darnaus mobilumo proveržio?

Miglė Čibisovė išskiria tris pagrindinius dalykus:

  • Dviratį Lietuvoje traktuojame kaip pramogos ar laisvalaikio, tačiau ne transporto priemonę. Teisinamasi, kad keliauti dviračiais tinkami tik 6–8 mėnesiai per metus bei trūksta dviračių takų. Taip pat gajus psichologinis momentas, kad jei žmogus neturi mašinos, jis yra prastesnis už kitus.
  • Trūksta tam skiriamo dėmesio savivaldybėse. Utrechto savivaldybės Transporto planavimo skyriuje dirba apie 50 žmonių, degančių darnaus mobilumo idėjomis – teikiančių pirmenybę keliavimui dviračiais ar viešuoju transportu. Tuo tarpu Lietuvoje Transporto planavimo reikalais dažnai rūpinasi vienas specialistas, kartais turinti dar ir kitų pareigų.
  • Kiekvieną siūlomą naujovę olandai visų pirma išbando patys, nepasikliauja tik statistika ar ataskaitų skaičiais. Lietuvoje taip elgtis dar neįprasta.
  • Savivaldybės atstovai Olandijoje skiria daug laiko ir lėšų vystydami darnaus mobilumo projektus. Jie patys labai stipriai ieško projektinio ar europinio finansavimo – visur numato galimybę siekti finansavimo, leidžiančio keisti esamą situaciją.
  • „Olandijoje sprendimas visada orientuotas į dviračius, Lietuvoje – į automobilius. Susidūrę su transporto kamščių problema Lietuvoje statomi nauji viadukai automobiliams; olandai spūsčių gatvėse problemą sprendžia įrengdami dar daugiau dviračių takų ir uždarydami eismą tam tikrose miesto vietose. Jie renkasi dviračius, keliavimą pėsčiomis arba viešuoju transportu. Stengiamasi, kad viešasis transportas būtų gerai išvystytas – važiuotų tiksliai greitai ir saugiai.

Darnaus mobilumo situacija DARNIOJE MOKYKLOJE

Viena iš programos „Darni Mokykla“ temų – darnus mobilumas. Programos koordinatoriai visada ieško naujų programos finansavimo šaltinių. Vienas iš jų – „CIVITAS activity fund“, kuris suteikia galimybę programoje dalyvaujančių mokyklų atstovams, kuriems rūpi darnus mobilumas ir sprendžia mobilumo problemas, nuvykti į Olandiją ir pamatyti savo akimis, kaip veikia darni, išpuoselėta ir profesionali infrastruktūra, kaip mąsto žmonės ir nuo ko reikėtų pradėti keistis ir keisti kitų mąstymo būdą.

Paskelbta: Spalio 28, 2016

X

Prenumerata

Prenumeruodami LVJC naujienlaiškį sutinkate su organizacijos Privatumo politika.

Prenumerata