Apie gebėjimą ieškoti pagalbos, ją rasti ir priimti

Yra šalių, kur vis garsiau imama kalbėti, kad įmonėse ir įstaigose būtina turėti ne tik žmogų, gebantį suteikti pirmąją medicininę pagalbą, bet ir psichinės sveikatos specialistą, pasirengusį teikti specifinę emocinę paramą, kurios prireikia kur kas dažniau. Pasirodo, vis daugiau žmonių kenčia nuo emocinio nuovargio, negebėjimo tvarkytis su stresu ir pan. Psichologinės sveikatos svarba nebekvescionuojama, kaip ir gerų emocinių santykių reikšmė. Akivaizdu, kad tokios pagalbos reikia ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Tad mūsų žvilgsniai krypsta į mokyklą, ar ji pasiruošusi ne tik ugdyti, bet ir tapti vaiko gerovės puoselėtoja, ar pasirengusi atpažinti emocinės paramos stokojantį vaiką ir jam padėti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškome kartu su VšĮ „Vaikų linija” psichologe ir savanorių mokytoja Jurgita Smilte Jasiulione.

Kuo gyvena vaikai?

Pirmiausia, kyla klausimas, kokios situacijos vaikams bei paaugliams dažniausiai kelia nerimą ir skatina ieškoti pagalbos, kada jie tikisi paramos iš suaugusiųjų? Remdamasi ilgamete „Vaikų linijos” specialistų patirtimi J. S. Jasiulionė pamini penkias svarbiausias ir opiausias problemas, slegiančias vaikų pečius. Pirmojoje ir antrojoje vietose labai ryškiai dominuoja santykių problemos: santykiai su bendraamžiais ir santykiai su tėvais. Kasdienybėje vaikams kyla daugybė klausimų, susijusių su besikeičiančiais santykiais ir jie nežino, kaip į tai reaguoti. Santykiuose su tėvais taip pat labai daug dinamikos, bėgant metams jie keičiasi, vaikams kuo toliau, tuo labiau norisi lygiavertiškesnio bendravimo, daugiau laisvės, pasitikėjimo. Ir kai trokštamo ryšio nėra, kai vaikai jaučiasi negirdimi, nesuprasti, kai neturi palaikymo, paramos ir supratimo, jie ieško to santykio kitur.

Taip pat ne mažiau vaikus slegia patyčios mokykloje, įvairios fizinės prievartos situacijos ir sunkių jausmų tema. Psichologė ragina būti itin empatiškiems kalbant apie jausmus: „Vienišumas, nerimas, įtampa, stresas pasirinkimų akivaizdoje, liūdesys, prasmės paieškos – tiek daug skirtingų jausmų, o ką su jais daryti? Vetoj to, kad išklausytų, suaugusieji ima tiesiog drausti jausti – nepyk, neliūdėk, nesigėdink, nepavydėk. Ir vaikai sutrinka, nebesupranta, ar iš vis galima apie savo jausmus kam nors pasakoti. Taip gimsta baimė prašyti pagalbos net tada, kai jos iš tikrųjų prireikia.”

Kur dingo drąsa prašyti pagalbos?

Pašnekovė teigia, kad drąsą prašyti pagalbos dažniausiai sugriauname mes, suaugusieji: „Vaikai, ypač pradinukai, ištransliuoja labai daug savo sunkumų, su kuriais susiduria, pavyzdžiui, „su manimi šiandien nekalbėjo draugas”, „iš manęs atėmė pieštuką”, „suplėšė mano sąsiuvinį”. O kaip reaguoja suaugusieji? Jie į tai atsako: „kiek tu gali skųstis dėl tokių smulkmenų?” Tad vaikai laikui bėgant nustoja „skųstis”, nes jiems atrodo, kad jų problemos niekam nerūpi ir jie patys turi spręti savo sunkumus. Jie nebemato suaugusiojo kaip pagalbos šaltinio, su kuriuo galima būtų pasikalbėti.” Tačiau tai, kas mums atrodo smulkmena, vaikams yra gyvenimo kasdienybė, jų sunkumai, kuriuos jiems turime padėti spręsti.

J. S. Jasiulionė primena, kad kreiptis pagalbos yra išmokstama. Deje, mes, dabartinių tėvų karta, užaugome laikais, kai berniukams verkti buvo nevalia, skųstis buvo netaktiška, kai su problemomis privalėjome tvarkytis patys, jei norėjome būti ar atrodyti stiprūs ir pasitikintys. Visas šias nuostatas mes nešiojamės savyje, nepaisant to, kad dedame nemažai pastangų jas keisti. Vaikai aplink girdi labai daug panašaus pobūdžio žinučių, o jos taip pat blokuoja galimybę toliau kreiptis pagalbos.

Pasikeitęs elgesys – pagalbos šauksmas

Kai pagalbos kreiptis nedrąsu, itin reikšmingas tampa pastabus aplinkinių žvilgsnis. Labai svarbu, kad kuo daugiau mokytojų, būrelių vadovų ir, žinoma, tėvų turėtų informacijos apie įspėjančius ženklus, padedančius atpažinti mokinius, kuriems raikalinga emocinė parama ir pagalba. „Vaikų linijos” psichologė teigia, kad vaikai apie juos užklupusius sunkumus signalizuoja pasikeitusiu elgesiu. Pokytis elgesyje reiškia pokytį vaiko gyvenime. „Jei komunikabilus ir daug draugų turėjęs moksleivis dabar laiką leidžia vienas, yra atsiribojęs, paniręs į kitą pasaulį – reiškia jo gyvenime kažkas vyksta ir apie tai būtina su juo pakalbėti. Pokalbį inicijuoti gali ir pats mokytojas, o jei jam kyla abejonių, būtina kreiptis į klasės vadovą, mokyklos psichologą ar pagalbos mokiniui specialistą”, –  pavyzdį pateikia pašnekovė. Ji taip pat pataria mokytojams pasinaudoti neutralaus asmens, pavyzdžiui, socialinio pedagogo ar psichologo, įžvalgomis: „Jei tik yra galimybė, kvieskite juos į klasę stebėti pamokos, pasitikrinkite, ar išties vaiko elgesys kelia problemų, o gal tai tik jūsų ir vaiko tarpusavio santykio problema, gal jūs turite kitaip reaguoti į vaiką. Būtent pašalinis specialistas gali į situaciją pažvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu ir padėti ją spręsti.”

Agresyvus mokinio elgesys taip pat signalizuoja apie tam tikrą patiriamą sunkumą. Tačiau šiuo atveju nėra paprasta suprasti, kiek tai yra vaiko asmeninis sunkumas, kiek problemos, susijusios su vaiko šeima. Tad mokyklos aplinkoje labai svarbus įvairių vaiko gerove besirūpinančių specialistų bei tėvų bendradarbiavimas ir jis turi vykti nuo pirmųjų vaiko žingsnių mokykloje. Būtina įtraukti tėvus, aiškintis, kaip jie vaiką mato namuose, gal ir ten yra pokyčių, apie kuriuos mokykla turėtų žinoti, nes vaikų elgesys gali keistis ir dėl namie tvyrančios konfliktinės situacijos, ir dėl tėvų skyrybų, ir namuose atsiradus naujam broliui ar sesei.

Priimti pagalbą – nelengva

Nepaisant to, kad situacija mokyklose keičiasi, jose dirba pagalbos mokiniui specialistai, psichologai, galintys teikti emocinę paramą, psichologines konsultacijas vaikams ir paaugliams, liko nemažai bendruomeninių veiksnių, „kompromituojančių” mokyklos psichologą kaip pagalbos šaltinį. J. S. Jasiulionė pastebi, kad psichologas ar socialinis pedagogas mokyklose vis dar laikomas bausmės įrankiu, o jo kabinetas – bausmė vieta, liūdna girdėti teiginius – „prisidirbsi – eisi pas mokyklos psichologą”. Tad žmonių, galinčių padėti lyg ir yra, tačiau pasitikėti ir tikėti jais vaikai neskatinami, nekuriamas ir nepuoselėjamas šių specialistų, visų pirma, esančių mokykloje tam, kad išklausytų ir padėtų, teigiamas įvaizdis. Anot pašnekovės, mes vis dar turime prieštaringą santykį su psichologine pagalba: „Jei mokykloje tvyro nusiteikimas, kad psichologas yra tik „netikusiems” vaikams auklėti, žinoma, vaikui bus be galo sunku sau pripažinti, kad aš esu „netikęs” ir kreiptis pagalbos. Toks pats nusistatymas neretai jaučiamas ir iš tėvų pusės”. Tokiu atveju mokyklos galimybės padėti vaikui yra ribotos. Norint teikti ilgalaikę pagalbą būtinas tėvų sutikimas, tad specialistų rankos lieka surištos, jei pagalbos nenorima priimti.

Priimti pagalbą turi norėti visos pusės. Psichologė paneigia mitą, kad vaikai ir ypač paaugliai kratosi suaugusiųjų pagalbos. Ji teigia, kad yra nemažai situacijų, kai paauglių motyvacija ieškoti emocinės paramos nesulaukia tėvų palaikymo ir jie lieka vieni su savo jausmais. Taip pat yra ir tokių atvejų, kai suaugę, mokyklos specialistai ir tėvai, sutaria, kad vaikui reikia pagalbos, bet tėvai nesugeba įtikinti vaiko, demonstruojančio savo nuomonę bei nuostatas, nueiti pas psichologą. Ir taip pat yra situacijų, kai norėdami padėti vaikui, patys turime kreiptis pagalbos. „Kai matome, kad vaiko elgesys pasikeitė, kad pasikeitė mūsų santykiai, tai reiškia, kad visų pirma mums, suaugusiems, reikia susigaudyti, kas vyksta, koks mūsų vaidmuo šioje situacijoje, kaip nutiko, kad joje atsidūrėme ir ką galime keisti savo elgesyje bei santykyje su vaiku. Tačiau suaugusieji neretai ima kratytis savo atsakomybės sakydami, „bet juk ne man reikia pagalbos”, „prie ko čia aš…” Būtent tokiose situacijose paaugliai ima demonstruoti dar didesnį pasipriešinimą tai iš aukščiau nuleidžiamai pagalbai”, – reziumuoja J. S. Jasiulionė.

Geriausia prevencija – teigiama emocinė aplinka

Anot psichologės, bendraujant su mokytojais kartais dar jaučiamas nusiteikimas, kad nuo jų mažai kas priklauso, tačiau ji įsitikinusi, kad atmosfera mokykloje labai priklauso nuo ten esančių žmonių. Visiems turi rūpėti bendrystės ir bendradarbiavimo stiprinimas, susipriešinimo tarp mokinių ir mokytojų, mokytojų ir tėvų mažinimas. „Kai mokykloje tvyros teigiama atmosfera, tikėtina greičiau bus apsikeičiama informacija, greičiau sužinoma apie kenčiantį vaiką, ir kilus sunkumams visos bendruomenės pajėgomis vaikui bus lengviau padėti”, – stiprios bendruomenės privalumus vardina pašnekovė.

Žinoma, net jei vaiką supanti aplinka yra išklausanti, gerbianti, palaikanti, tai nereiškia, kad jis niekada nesusidurs su sunkiomis situacijomis, tačiau augant ir mokantis emociškai saugioje aplinkoje, jam tikrai bus lengviau kreiptis pagalbos. J. S. Jasiulionė teigiamai vertina mokymo įstaigų sprendimus diegti ankstyvojo socialinių įgūdžių ugdymo programas (pavyzdžiui, ikimokyklinukams skirtą „Zipio draugų”, pradinukams – „Obuolio draugų”). Ji įsitikinusi, kad tai puiki prevencinė priemonė, įtaigus būdas mokyti vaikus suprasti, kad kiekvienas jausmas, kylantis mumyse, yra svarbus, kad apie tai galima kalbėti, o šalia yra suaugusieji, kurie juos supranta. Tai taip pat puikus būdas mokyti prašyti pagalbos tada, kai jos reikia. Tikėtina, kad mokykloje gavę šias pamokas vaikai daug lengviau kreipsis pagalbos, nes tai, ką įdedame į vaiko patirties kišenėlę, ateityje jiems tikrai pasitarnaus.

X

Prenumerata

Prenumeruodami LVJC naujienlaiškį sutinkate su organizacijos Privatumo politika.

Prenumerata