Atpažinti grėsmes, pavojus ir išmokti atsispirti neigiamam poveikiui – radarą su tokiais gebėjimais ne vienas norėtume įtaisyti savo vaikams. Tačiau kasdien jausdami didžiulę atsakomybę už jų saugumą galime kliautis tik mūsų pačių įdiegtomis asmeninėmis savybėmis, moralinėmis nuostatomis ir vaiko saviverte. Ko dar kovoje su neigiamo poveikio baubais nereikėtų pamiršti nei tėvams, nei mokytojams teiraujamės ir grupių psichoterapeutės kandidatės Alinos Bechterevės.
Neigiamas poveikis – plati sąvoka. Kaip galima būtų jį konkretizuoti, apibrėžti? Kur link turėtų kryptį mūsų, suaugusiųjų, akys?
Neigiamas poveikis – tai bet kokia traumuojanti ir vaiko raidai kenkianti patirtis. Yra situacijų, kai tos patirties žalą ir pasekmes vaikai bei paaugliai gali sąmoningai suvokti, ir yra tokių atvejų, kai pavojaus signalas nesuveikia. Čia galima būtų paminėti vaikus, gyvenančius nesaugioje aplinkoje ir nuolat matančius traumuojantį suaugusiųjų elgesį, kuris tampa norma. Vaikai nesuvokia, kad toks elgesys yra netinkamas, nes neturi kito pavyzdžio.
Taip pat reikėtų išskirti ir to neigiamo poveikio veiklos laukus – vienas jų yra artima aplinka, šeima, kitas – visa, kas laukia išėjus už šeimos ribų: mokykla, būreliai, gatvė, visa vieša erdvė ir tas pats internetas.
Sakoma, kad nuo visko apsaugoti neįmanoma, o gal net ir nereikia. Visgi – nuo ko saugoti reikėtų? Kur tyko didžiausi pavojai?
Yra dalykų, kurie laikomi žalingais, bet mes juos matome kasdien – rūkymas, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas – jei ne viešoje erdvėje, tai per televiziją, internete. O kur dar filmai ne pagal amžių ir ne vaikams skirtas turinys internete rastas ir sužiūrėtas nematant suaugusiems… Ir ši nekontroliuojama virtuali erdvė šiandien, mano akimis, yra pavojingiausia. Tikru iššūkiu tampa klausimas, kaip suvaldyti tą didžiulį kiekį neigiamos informacijos, kuri slypi ten kažkur, erdvėje, kurios yra daug ir kuri sunkiai kontroliuojama. Joje vaikai gyvena (kaip, beje, ir suaugusieji) vis mažiau bendraudami akis į akį. Pornografija, patyčios, seksualinis išnaudojimas, finansinės machinacijos – tai nepraeina be pasekmių, tai kenkia vaikų psichikai ir sveikai raidai, tad saugoti nuo tokio poveikio reikėtų. Tik štai jei vienus pavojus galime greitai užčiuopti, užuosti, pamatyti, tai plintančius virtualiai – kur kas sunkiau. Jei nesidomime, nepakalbiname, nepaklausiame – liekame nežinioje. Tada belieka kliautis vaikystėje vaikams įdiegtomis savybėmis: valia, savitvarda, saviverte, kritiniu mąstymu, gebėjimu apginti savo nuomonę.
Ar sutiktumėte, kad labiausiai imlūs tam neigiamam poveikiui yra paaugliai?
Visų pirma, vienareikšmiškai nesutikčiau, kad tik paaugliai imlūs neigiamam poveikiu, vaikai gyvenantys nesaugioje artimoje aplinkoje taip pat yra rizikos zonoje.
Atsiskyrimo laikotarpis nuo tėvų nelengvas abiems pusėms. Kuo aršiau tėvai priešinasi paauglio ieškojimams, buvimui kitokiu, su kitokiais draugais, tuo labiau jis linkęs prieštarauti. Kuo labiau tėvai nori apsaugoti nuo neigiamų poveikių, tuo jaunuoliui norisi elgtis priešingai. Tačiau jei tėvai supranta paauglystės paskirtį ir padeda savo paaugliui saugiai išgyventi atsiskyrimą, aptaria veiksmus ir jų grėsmes bei pasekmes, kai supranta ir palaiko – aplinkos įtaka būna kur kas mažesnė. Kai tėvai geba kurti ir palaikyti lygiaverčius santykius – vaikai rečiau ieško supratimo ir palaikymo už šeimos ribų. Jei tas santykis lieka diktatoriškas – vaikas užsidaro ir tėvai praranda galimybę sužinoti, kas su juo vyksta, kur jis įsivelia. Tokiu atveju neretai tėvai apie neigiamas pasekmes jau sužino per vėlai.
Tačiau gera žinia ta, kad paaugliai imlūs ne tik neigiamam poveikiui, jie imlūs ir teigiamam pavyzdžiui. Jie tikrai geba priešintis neigiamai įtakai, geba atsispirti. Jei tėvai praranda autoritetą, į pagalbą gali atskubėti ir mokykla. Čia sutiktas suaugęs žmogus, įkvepianti ir motyvuojanti asmenybė, gali skatinti priešintis neigiamam poveikiui. Ypač socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams svarbu matyti teigiamą, šviesų pavyzdį.
Kokį regėtumėte mokyklos ir konkrečiai mokytojų vaidmenį?
Mokytojų vaidmuo, toks pats, kaip ir tėvų – ugdyti vaiką pačia plačiausia prasme. Mokyklos bendruomenė turėtų būti ta antrąja šeima. Joje itin svarbu nesusikoncentruoti vien į blogą elgesį, o tokia tendencija vis dar gaji. Jie dažosi plaukus, keistai rengiasi? – priimkime juos ne kaip taisyklių laužytojus, o kaip įdomias, drąsias ir kūrybiškas asmenybes. Pastebėti teigiamą elgesį labai svarbu, apskritai, ypač paaugliams, svarbu būti pastebėtiems, jie nori, kad į juos žvelgtume kaip į lygiaverčius asmenis.
Mokytojo autoritetas taip pat neturėtų būti auginamas bausmėmis, kur kas paveikesnė pozicija: „aš esu tavo draugas”, „aš noriu ir esu pasirengęs tau padėti”, „noriu tave palydėti mokydamas”. Mokytojams turėtų rūpėti ne tik žinių perteikimas, bet ir asmenybės ugdymas.
Ar mokykla gali padėti tėvams, neberandantiems dialogo su vaikais?
Mokykla galėtų būti tiltu, padednačiu susitikti vaikams ir tėvams. Itin svarbia regėčiau mokyklos misiją – šviesti tėvus, aiškinti, kas vyksta su jų vaikais, paaugliais. Mokymai, seminarai ar savipagalbos grupės – visos formos geros, jei tik jos suteikia žinių. Bendri pokalbiai tėvams padeda suprasti, kad jie nėra vieni ir vieniši su savo problemomis. Tokie bendruomenės susitikimai nuima daug įtampos, psichologinio spaudimo. Apskritai, nereikėtų nutolinti tėvų nuo mokyklos gyvenimo, ten vykstančių procesų, renginių. Mokykla tėvus turėtų įtraukti kaip lygiaverčius partnerius – kai viena pusė patiria sunkumų, kita padeda.
Mokyklos inicijuoja ir nemažai prevencinių projektų, programų, pamokų, skirtų moksleiviams, tačiau jos vis dar vertinamos nevienareikšmiškai. Tėvams kyla klausimų: ar kalbėjimas apie narkotikus neskatina pabandyti, kam tos lytinio švietimo pamokos vaikams…? Tad ar švietimas (žinios, žinojimas, atvejų analizė) gali apsaugoti nuo neigiamo poveikio?
Mūsų visuomenėje dar vis gajus požiūris, kad yra temų, apie kurias negalima garsiai kalbėti ne tik viešai, bet ir šeimoje. Kai apie meilę, seksą, apsisaugojimo priemones, nesaugaus sekso pasekmes vengiama kalbėti šeimoje, akys nukrypsta į mokyklą. Tačiau, kai iniciatyvos imasi mokykla – kyla noras informaciją cenzūruoti.
Aš matau tik vieną kelią – mokyklos ir tėvų bendradarbiavimą, kai kiekviena pusė žino, ką daro, o kita pusė palaiko ir daro tęstinumą. Šviesti, domėtis, pasakoti, visų pirma, turi tėvai ir kalbėti apie neigiamo poveikio pasekmes bei grėsmes reikia jau nuo mažų dienų. Informaciją būtina pateikti dozuotai, tinkama, skirtingoms amžiaus grupėms suprantama kalba. Taip diegiamos moralinės normos, atsparumas neigiamam poveikiui. Rūpintis tuo paauglystėje jau vėloka.
Mokykla taip pat turėtų dirbti prevencinį darbą, šviesti apie narkotikų, alkoholio žalą, pavojus, slypinčius internete. Svarbu atrasti paveikiausią formą – vieniems gali suveikti pokalbis, kitiems vaizdinės priemonės, atvejų analizės. Tėvai namie gali tą mokykloje išgirstą informaciją aptarti, pratęsti, pagilinti diskusiją. Kad namie ir mokykloje pateikiama informacija neprasilenktų taip pat svarbus tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas.
Reziumuodama galėčiau teigti, kad siekdami savo vaikus apsaugoti nuo neigiamo poveikio judame gera linkme, bet rezultatams reikia laiko. Prevencinių programų poveikiui išvysti taip pat reikia laiko, jos nepradeda veikti iš karto. Reikia laiko ir patirčiai sukaupti, o kai jau atrodo, kad priartėji su reikiama informacija prie vaiko, iškyla naujų grėsmių, tad reikia naujo įdirbio, nes negali eiti grėsmėms iš paskos.