Šiandieninis pasaulis tapo toks susietas, kad jo iššūkius priimti ir įveikti gali tik lyderio savybių turintis asmuo. Lyderis – ateities augimo varomoji jėga, lemianti geresnius rezultatus visose srityse. Atlikti tyrimai patvirtina, kad lyderiui nebepakanka išlavintų profesinių įgūdžių. Jam būtina turėti tinkamas socialines ir emocines kompetencijas, teisingą požiūrį į inovacijas ir jų plėtrą.
Pirmadienį Lietuvos vaikų ir jaunimo centro organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Kaip ugdome ateities lyderius šiandien: emocinis intelektas vs dirbtinis intelektas“ buvo diskutuojama, ko reikia, kad dabartiniai vaikai užaugtų lyderiais, o šiuo metu darbo rinkoje jau veikiantys žmonės ne tik neprarastų darbo, bet ir gyventų laimingai.
Tėvai – situacijos stebėtojai
Zagrebo universiteto mokytojų rengimo, psichologijos ir ugdymo plėtros vystymo profesorė Renata Miljevič–Ridički pažymėjo, kad visos psichologijos teorijos kalba apie pirmųjų vaiko gyvenimo metų svarbą jo tolesniam jau suaugusio žmogaus gyvenimui. Ypač didelę reikšmę asmenybei turi pirmieji treji–šešeri gyvenimo metai, kai vaikui turėtų būti įskiepijamas pasitikėjimas savimi ir pasauliu.
„Deja, šiuolaikiniame pasaulyje socialinis kontaktas neretai pralaimi technologiniam progresui“, – apgailestavo profesorė ir pateikė iliustratyvų pavyzdį.
Trumpame vaizdo filmuke ji pademonstravo maždaug dvejų metų mergaitę, išsigandusią savo šešėlio. Sutrikęs vaikas stengiasi pabėgti nuo šešėlio, tačiau šis ją persekioja. Tėvai tuo metu nereaguoja į dukters emociją, o ją filmuoja mobiliuoju telefonu.
„Mergaitei tai – nauja patirtis, ji labai išsigandusi. Tačiau tėvai, užuot ja pasirūpinę, situaciją stebi iš šalies, nieko nedaro ir neįsikiša, nes jiems tą filmuką turbūt svarbiau įkelti į socialinius tinklus ir surinkti kuo daugiau „Like“, – svarstė R.Miljevič–Ridički.
Abejonės, kaltė ir gėda
Klabėdama apie asmenybės formavimosi etapus profesorė iš Zagrebo pabrėžė, kad ankstyvosios prisirišimo prie žmogaus formos ir jų kokybė labai svarbi. Jei tėvams nepavyko vaikui suformuoti prisirišimo santykio, kuris reikštų saugumą, ateityje jis nepasitikės žmonėmis.
„Nuo gimimo iki 18 mėnesių vaikui išsivysto pasitikėjimas arba nepasitikėjimas aplinkiniu pasauliu. Vaikas, augantis saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, pradeda tyrinėti pasaulį ir jaučiasi saugiai. Užaugęs jis greičiausiai pasitikės savimi ir aplinka, jausis autonomiškas, bus iniciatyvus. Tuo metu tą, kuris nepatyrė ankstyvojo prisirišimo, kankins abejonės, jis patirs gėdą ir kaltę“, – apibendrino profesorė.
Jos įsitikinimu, prasti žmogaus socialiniai įgūdžiai yra ankstyvosios vaikystės padariniai, kurie persekioja visą gyvenimą: „Perdėta tėvų kontrolė, kritika, griežtumas ar net žiaurumas gimdo gėdą, kaltę, nepasitikėjimą.“
Civilizacija princus paverčia varlėmis
R.Miljevič–Ridički nuomone, ateities lyderiai turi būti tinkamai orientuoti ankstyvojoje vaikystėje.
„Man labai patinka du posakiai. Pirmas: „Visi mes gimstame princesėmis ir princais, tačiau civilizacija mus paverčia varlėmis.“ Antras: „Kiekvienam vaikui reikalingas bent vienas suaugęs žmogus, kuris būtų neracionaliai dėl jo išprotėjęs“, – šyptelėjo pranešėja.
Ji pasakojo, kad į psichologo konsultacijas atėjusiems pacientams pirmiausia stengiamasi atkurti pažeistą pasitikėjimą pasauliu.
„Pacientai neretai mano, kad aš esu geras, bet pasaulis aplink mane blogas, žmonės daro blogą įtaką, dėl to nesiseka. Kitaip tariant, tvaraus prisirišimo nesukūrimas ankstyvoje vaikystėje lemia nesėkmes tolesniame gyvenime“, – kalbėjo R.Miljevič–Ridički.
Šioms įžvalgoms visiškai pritarė ir kitas konferencijos svečias, Maltos universiteto profesorius, Socialinės emocinės ir psichikos sveikatos centro direktorius Carmelis Cefai.
„Lenk medį, kol jaunas, – sakė profesorius, irgi pabrėždamas pirmų 5 ar 6 metų įtaką tolesniam gyvenimui. – Kuo anksčiau pradedame mokyti socialinio emocinio intelekto, tuo geriau. Žinoma, tai nereiškia, kad ties šešeriais metais sustojame. Jokiu būdu. Dirbame toliau. Tačiau rezultatai daug geresni, kai pradedi kiek įmanoma anksčiau."
Pasak jo, tarptautiniai tyrimai rodo, kad labiau emociškai išprusę žmonės geriau susidoroja su gyvenimo iššūkiais, lengviau suvaldo net neigiamas emocijas, rečiau patiria nuotaikų svyravimus. Jiems paprasčiau įvardyti savo jausmus, dirbti kolektyve, prisiimti atsakomybę.
Lyderiu ne gimstama, o tampama?
Konferencijoje pranešimą skaitęs ekonomistas Gitanas Nausėda pristatė savo sudarytą lyderio savybių kombinaciją, kuri leistų ne tik pasiekti profesinių aukštumų pasirinktame veiklos lauke, bet ir suteiktų laisvę rinktis bei gyventi laimingai.
„Lyderio savybes ne mama su pienu atneša – jos įgyjamos, išugdomos“, – įsitikinęs G.Nausėda.
Jis neslėpė, kad technologinis progresas darbo rinkos dalyvius stato į nepavydėtiną padėtį. Taigi, kokių kompetencijų pareikalaus ateities ekonomika?
„Ekonomikos struktūra iš esmės lemia nuolatinius pokyčius, todėl pirmiausia žmogus turi suvokti, kad reikės mokytis visą gyvenimą. Tai – sudėtingas ir ne itin komfortiškas, tačiau būtinas dalykas. Kito kelio tiesiog nėra“, – konstatavo G.Nausėda.
Antra būtina savybė, pasak jo, yra emocinis intelektas. Tai reiškia sutarimą su savimi ir aplinkiniais: „Kolegos, kurie banke gebėjo sėkmingai dirbti grupelėse, kurie ne tik pasiekdavo gerų rezultatų savo projekto rėmuose, bet ir išlikdavo geruose santykiuose su kitais darbo grupės nariais, sparčiausiai kilo karjeros laiptais.“
Iniciatyva svarbiau už žinias
Lyderystė – dar viena savybė, be kurios esą neapsieis sėkminga asmenybė.
„Lyderystė neretai painiojama su vadovavimu, bet aš turiu galvoje ne tai. Lyderystė – tai gebėjimas pasielgti ne pagal instrukcijas, priimti sprendimą, būtiną tai situacijai. Man visada bus įdomiau ne tai, kokiais pažymiais žmogus mokėsi, o ar jis ėmėsi iniciatyvos, kai to reikėjo“, – pažymėjo G.Nausėda.
Vardydamas ateities lyderio savybes jis paminėjo ir kūrybiškumą, kuris, G.Nausėdos nuomone, irgi nėra genetiškai įgimtas. Be to, lyderiui visada pravers logika ir retorika.
„Abu mokslai seniai išbraukti iš mokyklų programų, nelabai mokiniai pasakytų, kas tai yra. Logika – tai būdas nokautuoti oponentą neatremiamais argumentais, o retorika suteikia unikalų šansą priversti žmones suklusti, pritraukti jų dėmesį. Na, ir paskutinė savybė mano sąraše yra gebėjimas žengti koja kojon su technologijomis. Tai – būtinoji higiena, kurios negalime išvengti“, – pranešimą baigė G.Nausėdą.
Ar minėtas lyderio savybes galima įgyti šiandienėje mokykloje? Ar jas gali įdiegti mokytojai, kurie patys niekada nebuvo mokyti emocinio intelekto?
Konferencijoje dalyvavusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė neneigė, kad tai – milžiniškas iššūkis.
„Per didelis dėmesys skiriamas akademiniams pasiekimams, o neakademinei ugdymo daliai jo per mažai. Todėl mes kasdien galvojame, ko ir kaip turime mokyti jaunąją kartą. Be to, kaip parengti XXI amžiaus mokytoją, kokią pagalbą jam suteikti. Tam ir turi vykti ugdymo turinio, mokytojo profesinio rengimo peržiūra“, – kalbėjo ministrė.
Edukologė Austėja Landsbergienė pažymėjo, kad negalima visos atsakomybės krauti ant švietimo sistemos ir mokytojų pečių. Jos įsitikinimu, svarbiausias vaidmuo, kalbant apie vaiko emocinį intelektą, tenka šeimai: „Sakiau ir sakysiu: mokykla gali būti namų papildas, o ne pakaitalas.“
15min informacija, Dovilė Jablonskaitė Aktualijų žurnalistė