Šiandien vis dažniau ieškome būdų, kaip kūrybiškai ir nuosekliai padėti vaikams ugdyti svarbiausius socialinius įgūdžius, gebėjimą komunikuoti, bendradarbiauti. Vienas jų – šioms savybėms leisti skleistis ir būti panaudotoms praktikoje, taip skatinant socialinį sąmoningumą bei įsitraukimą. Juk viena yra suvokti visuomenėje vykstančius procesus, jų santykį ir poveikį sau, kitiems ir pasauliui, o kita – pačiam dalyvauti juose. Galimybių išbandyti savanorišką ir neatlygintiną veiklą šiandien tikrai nestinga. Panašu, kad ir jaunuoliai nestokoja smalsumo bei užsidegimo išbandyti save tikrame gyvenime ir neatlygintinai padėti kitiems žmonėms, o kaip jiems padėti kokybiškai ir sėkmingai save realizuoti savanoriškoje veikloje teiraujamės DofE tarptautinių apdovanojimų programos koordinatorės Lauros Martusevičienės.
Kaip siūlytumėte skatinti ir mokyti jaunus žmones socialinės atsakomybės, socialinės empatijos, aktyvumo?
Viskas visada prasideda nuo autoritetų pavyzdžio, visų pirma žvilgsnis krypsta į tėvus, tačiau jie gyvena toje pačioje visuomenėje, mato susiformavusias tradicijas arba kaip tik jų nemato, nes Lietuvoje dar turime ugdyti, formuoti, vystyti socialinio įsitraukimo tradicijas. Na, o jei žiūrėsime į švietimo sistemos pastangas eiti link socialinės atsakomybės ir įsitraukimo, jos džiugina ir brėžia tinkamą kryptį. Jau kuris laikas aiškiai įvardinta mokyklų ugdymo planuose, kad socialinė pilietinė veikla yra privaloma ugdymo proceso dalis, tačiau parašyti dokumentą yra viena, o įgyvendinti – kita. Tam, kad bet koks dokumentas, įsakymas ar nurodymas veiktų, reikia ugdyti sąmoningumą tų žmonių, kurie bus atsakingi už įgyvendinimą. Kaip DofE tarptautinės apdovanojimų programos koordinatorė pastebiu, kad mokytojai ir pagalbos mokiniui specialistai siekia atskleisti socialinės atsakomybės ir kiekvieno visuomenės nario įsitraukimo svarbą. Kaip? Ieškodami socialinių partnerių, kurie priimtų jaunus žmones pas save į organizacijas savanorystei, padėdami pasiruošti savanorystės veiklai (pvz., patardami, ką veikti nuvykus savanoriauti, kaip kalbėti su mažesniais vaikais, kaip su seneliais, kokia atsakomybė laukia pasirinkus pagalbą gyvūnams ir kt.), padėdami spręsti problemas, kylančias savanoriaujant.
Kokį dar regėtumėt suaugusiųjų vaidmenį skatinant vaikus ir jaunuolius imtis socialinės, neatlygintinos veiklos?
Suaugusiųjų pavyzdys yra pagrindas, iš čia kyla poreikis socialinės atsakomybės ir aktyvumo prasmę ir vertę parodyti ne tik vaikams, kurie nori veikti ir padėti, bet ir tėvams, globėjams, kad jie skatintų, pagirtų, didžiuotųsi ir pagal galimybes patys įsitrauktų (pvz., ateitų nusipirkti sriubos, jei vaikai organizuoja akciją padėti senoliams, sudalyvautų susitikime su dienos centrų vaikais, bent kartą apsilankytų gyvūnų prieglaudoje kartu su vaiku ir kt.).
Ypač svarbu, kad suaugusiųjų žodžiai ir veiksmai sutaptų, nes jei nebus integralumo tarp to, ką deklaruojame ir to, kaip elgiamės – nebus ir jokio rezultato.
Ką rodo jūsų patirtis, ar jaunimas mato save kaip sprendimų
priėmėjus, galinčius daryti įtaką ar regimą poveikį? Ar dažnai kelia klausimus, „o kaip aš galėčiau padėti”? Ar linkę pagelbėti kitiems be jokio atlygio?
Jauni žmonės yra maksimalistai, jie tiki, kad gali viską. Mums svarbu nepakirpti jiems sparnų. Suaugusieji turėtų parodyti idėjos įgyvendinimo kelią ir kainą, padėti atskleisti realias galimybes ir numatyti žingsnius, artinsiančius tikslo link. Vaikų užmojai ne retai būna dideli, bet tikrai įgyvendinami, jiems tik trūksta patirties ir projektų valdymo įgūdžių. Mentorius padeda suvokti, kiek laiko ir pastangų reikės sumanymo įgyvendinimui, nukreipia tinkama linkme, padeda ieškoti partnerių, ir visa tai tam, kad jaunimas nenusiviltų ir patirtų sėkmę arba suvoktų galimas rizikas.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad vaikai labai skirtingi, vieni mėgsta dirbti komandoje, kiti – individualistai, vieni patys rodo iniciatyvą ir ateina su idėjomis, o kitus reikia pakviesti, padėti pasirinkti sritį, kurioje jie galėtų rasti savo nišą. Į šiuos skirtumus reikia atsižvelgti ir tinkamai išnaudoti.
Kokią naudą, jūsų akimis, savanorystė ir, apskritai, neatlygintina pagalba kitiems duoda jauno žmogaus raidai, asmenybės formavimuisi? Kodėl ja vertėtų užsiimti?
Savanoriška veikla duoda labai daug. Ji moko užmegzti ryšį ir jį išlaikyti, ugdo atsakomybę ir parodo pasekmes, jei jos pristinga. Taip pat moko problemų sprendimo, plano kūrimo ir jo laikymosi, gerina laiko planavimo įgūdžius, padeda megzti socialinius ryšius, susirasti naujų draugų, didina pasitikėjimą savimi. Projektų rengimas, biudžeto skaičiavimas, komunikacijos, reklamos rengimas, rėmėjų paieškos ir pan. – štai kiek įvairių veiklų galima išbandyti ir net „pasimatuoti” svajonių profesiją. Iš savo praktikos prisimenu atvejį, kai vienas moksleivis savo savanorystei pasirinko anglų kalbos pamokų rengimą viešojoje bibliotekoje visiems norintiems. Įgyvendinęs šį projektą prisipažino supratęs, kad niekada nebus mokytoju, tačiau šią patirtį įvardijo kaip labai gerą ir padedančią apsispręsti, jis buvo be galo laimingas, kad išbandė save mokytojo vaidmenyje. Tad net neišsipildžiusios vizijos jaunus žmones augina.
Ne viena mokykla skatina savo mokinius įsitraukti į įvairias veiklas, pažindinančias mokinius su realia aplinka, jos mezga ryšius su vietos bendruomenėmis, verslais, skatina mokymąsi per patirtis. O kaip skatinti savanorystės tradiciją? Kaip mokykla galėtų įsitraukti pati ir įtraukti mokinius į pagalbos kitiems programas? Ar yra įrankių, pavyzdžių, kuriais galima būtų sekti?
Mokyklos ir mokytojai bei pagalbos mokiniui specialistai daro daug prasmingų veiklų, tačiau susiformuoti tradicijoms reikia laiko ir drąsos veikti, administracijos palaikymo, suvokimo, kad išmokti galima ne tik pamokoje. Gyvenimas vyksta dabar ir jis yra ne tik lietuvių kalba ar matematika. DofE tarptautinių apdovanojimų programoje dalyvauja 80 mokyklų iš visos Lietuvos, nuo mažų miestelių mokyklų iki didžiųjų miestų prestižinių gimnazijų. O sėkmės receptas galioja visoms vienodas – tai yra žmonės, dirbantys su programa. Kai pats mokytojas tiki, kad galima padaryti pokytį, parodyti jaunimui platesnes galimybes, paskatinti net nedrąsiuosius, įvyksta nuostabūs dalykai. Savanorystės formos gali būti pačios įvairiausios, reikia tik rinktis. Ir netiesa, kad kaimo vietovėse nėra kur savanoriauti. Yra, ir štai pavyzdžiai: bibliotekoje mokyti vyresnius žmones naudotis kompiuteriu ar užsienio kalbos, įkurti klubą pagal pomėgius (fantastikos mėgėjų, knygų, istorijos mylėtojų), padėti vienišam kaimynui (atnešti malkų, skaityti laikraštį, parnešti maisto iš parduotuvės, išklausyti), inicijuoti kraujo donorystės akciją savo kaime. Galima savanoriauti ir mokyklos viduje: eiti pas pradinukus ir žaisti pertraukų metu, skaityti pasakas, vesti krepšinio treniruotes mažesniesiems, ir t.t.
Kokios savanorystės formos aktualesnės, pavyzdžiui, pradinukams, o kokios vyresniųjų klasių moksleiviams? Kokias atsakomybes galėtų prisiimti vieni ir kiti?
Pradinukams puikiai tiktų pradėti nuo rūpinimosi artimiausia aplinka, pagalbos draugui atliekant užduotėlę, rūpesčiu lauko ir vidaus aplinkos švara, bendravimo su pagyvenusiais žmonėmis, apsilankymo gyvūnų prieglaudoje, mokymosi rūšiuoti atliekas ir t.t. Vyresniesiems tinkamos visos įmanomos veiklos, riekia tik pasirinkti tinkamiausią pagal pomėgius, interesus, asmenybės tipą. 15 metų moksleiviai jau gali įsipareigoti ne epizodiškai savanorystei dienos centruose, darželiuose, labdaros organizacijose, bet ir patys inicijuoti projektus bei juos išvystyti komandose. Su suaugusio žmogaus pagalba jie gali pasiekti labai daug, nes turi idėjų, energijos ir platų požiūrį, o ne tokie drąsūs gali būti šalia ir taip mokytis iš kitų. Kalbant apie atsakomybės dydį, labai svarbu yra išlaikyti aukso vidurį, kad veikla, ypač vyresniesiems, nebūtų per primityvi, nes jaunimas visada kelia klausimą – „o kas iš to”? Tad tikslas neturėtų būti labai lengvai pasiekiamas, o kelią link jo bei nuoseklumą užtikrinti jau turėtų padėti mentorius.
Reziumuodama galiu pasakyti, kad būtent moksleiviškas amžius yra geriausias laikas išbandyti ir patirti savanorystę. Tai metas, kai dar nespaudžia dideli įsipareigojimai bei darbai, o patirtis rodo, kad norintys geba suderinti ir mokyklą, ir būrelius, ir savanorišką veiklą. Ne veltui sakoma – daug darantys spėja viską.
Žymos: seu seu-mokytojams seu-pedagogams