Kodėl skiriasi ugdymosi galimybės periferijoje ir didmiesčiuose ir kaip jas suvienodinti?
Dažnai diskutuojame apie ugdymosi kokybę – kiek ir kokių žinių, gebėjimų ir įgūdžių vaikas turėtų gauti mokykloje ar neformaliajame švietime.
Pasigirsta nuomonių, kad vaikai mažų miestelių ar kaimų mokyklose kasdien susiduria su visai kitokiomis problemomis negu jų bendraamžiai didmiesčiuose.
- Kodėl vaikai lanko mokyklą? Ko iš mokyklos tikisi (kokius lūkesčius kelia) vaikai, jų tėvai bei mokytojai periferijoje ir didmiesčiuose?
- Ar galima vienodai vertinti tuos vaikus, kurie į mokyklą ateina nemokamų pietų bei saugios aplinkos, ir tuos, kurie ketina stoti į aukštąsias mokyklas?
- Kokią informaciją apie mokinių pasiekimus didmiesčiuose ir periferijoje atskleidžia PISA tyrimai?
- Kokią pagalbą mokykla siūlo mokiniams iš skirtingų socialinių sluoksnių, su skirtingais poreikiais ir lūkesčiais? Kaip mokyklos užtikrina mokinių ugdymo(si) kokybę? Kokios institucijos skuba į pagalbą mokykloms, tėvams, mokiniams?
Žilvinas Mažeikis, NVO „Socialinis sufleris“ vadovas:
Nors dėl prastų moksleivių mokymosi rezultatų dažnai prie kryžiaus kalama mokykla ir švietimo sistema, tačiau viskas nėra taip paprasta. Aišku, daug patogiau rasti vieną atpirkimo ožį, o ypač tokį, kuris jau guli ant žemės ir nebegali gintis (šiuo atveju - niekaip neįvykstančią švietimo reformą). Tačiau verta atsigręžti ir į save - vaikų mokymosi rezultatams daug įtakos turi socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka.
Tyrimai rodo, kad įtakos mokinių rezultatams turi net tai, kiek namuose jų tėvai turi knygų. Ir tai susiję ne tik su ekonominiu statusu ("perku knygą, nes duonai jau užtenka"), bet ir su vertybėmis, atmosfera, kurioje gyvena šeima: penkiolikmečiams pripirkę knygų problemos neišspręsime, nes daug įtakos daro ar tėvai jas skaito, ar sugeba vaiką užkrėsti savo pavyzdžiu, kokias vertybes turi.
Taip pat didelę įtaką turi ir neformalus vaikų ugdymas - jis gali bent kiek kompensuoti vertybėmis pagrįstą ugdymą, prie kurio mokyklose vykstantis dorinis ugdymas sunkiai prisibeldžia, paskatinti vaikus ir jaunimą domėtis viena ar kita sritimi, atrasti savo talentus, lavinti bendrąsias kompetencijas. Juk PISA tyrimų rezultatams neabejotinai turi reikšmės ir tai, ar vaikas kasdieniame gyvenime geba pritaikyti mokykloje išgirstą turinį, o ne tik aklai jį iškala. Neabejotinai įtakos turi ir tai, jog vaikai testuojami kompiuteriu... o juk gėda prisipažinti, bet kai kuriuose Lietuvos kaimuose vaikai turi eiti pas kaimyną tam, kad paskambintų mamai per Skype'ą į Angliją... tai ką jau kalbėti apie gebėjimą naudotis technologijomis, kritiškai mąstyti ir socio-kultūrinę aplinką.
Kalbėdamas apie neformalų ugdymą turiu omenyje neformalų ugdymą, kur vaikui sudaroma erdvė pasireikšti: savarankiškai, savanoriškai ir savivaldžiai priimti sprendimus, mokomasi įvairiais būdais ir formomis, įvairiose erdvėse, o ne tiesiog mokomasi kaip siūti, fotografuoti ar plaukti. Neformaliame ugdyme labai svarbu ne tik ką darome, bet ir kokiame kontekste vyksta veikla. Dirbdamas "Socialinio suflerio" programoje pastebiu, kad kartais jaunimas net nusipurto išgirdę, kad reikės savanoriauti - tiek daug tos "prievartinės" savanorystės, epizodinio trumpalaikiško darbo. Tiesa, kai parodai jiems, kad to daryti neprivaloma, jie gali pasirinkti kaip dalyvauti ir ar išvis dalyvauti, pradedame ieškoti kokia savanorystės forma jiems padėtų siekti asmeninių tikslų ir tobulėjimo, situacija apsiverčia 180 laipsnių kampu. Kartais dienos pabiagoje jaunimui sunku pasakyti, kad na... jau laikas eiti namo, nes programa kaip ir baigėsi. Ir nors iš šalies gali atrodyti, kad mes žaidžiame, iš tikrųjų jaunuoliai kuria realius pasiūlymus savivaldybei, mokosi demokratinio valdymo, bendruomenės poreikių tyrinėjimo ir suderinimo, o vėliau savo darbais realiai pakeičia bendruomenės gyvenimą.
Lina Straukė, LVJC projektų vadovė, po Rytų Lietuvą keliaujančios stovyklos „Voratinklis“ koordinatorė:
1. Mokinių skirtumai. Dėl mokymo skirtumų periferijoje ir didmiesčiuose svarbu paminėti, kad labiausiai skiriasi ne mokyklų pastatai, ne mokytojų kvalifikacija (kurie turi galimybes ir bendrai dalyvauja, kelia kvalifikaciją mokymuose visoje Lietuvoje). Pagrindinis skirtumas vaikai ir
jų namų aplinka (tėvai).
Didmiesčiuose paaugliai kalba apie tai, kokias cigaretes rūko ir kaip "užkniso" tėvai, kurie viską reguliuoja, o miesteliuose kalbama ar tėvas/mama geria ir pykstasi ir ar galėjai būt ramiai namuose. Dažna frazė po užsiėmimų "nenoriu namo, gal dar ką paveikim". Vaikai periferijoje dažnai tėvams nerūpi....
2. Mokymosi mokykloje prasmė. Labai svarbu paklausti, o kokia gi mokyklos prasmė jaunam žmogui? Gerai paruošti egzaminams? kuo daugiau išmokyti savo dėstomo dalyko? Asmeniškai man atrodo, kad mokykla ne tik žinių, bet ir asmenybės augino vieta, todėl ypač mažuose miesteliuose, kur vaikai neturi pavyzdžio šeimoje mokykla ir mokytojai yra vienintelė vieta, kur galima formuoti jauno žmogaus teigiamas vertybes. Gal kartais tuomet reikia mažiau galvot kaip kuo geriau išmokyti savo dalyko, o dirbti su vaikų asmenybe: sąmoningumu, pilietiškumu, atsakingumu, pasitikėjimu, motyvacija.
Pastebėjau, kad daug šiltesni santykiai tarp mokinių ir pedagogų labai mažose mokyklose, kuriose šiuo metu jau jungiamos klasės ir mokosi kartu pirmokai su antrokais, trečiokai su ketvirtokais ir pan. Mažas mokinių skaičius, bendradarbiavimas tarp skirtingo amžiaus mokinių kuria šiltus tarpusavio santykius. Tuo tarpu didelės klasės, kai mokytojas nespėja visiems 25–26 mokiniams skirti laiko yra orientuotos daugiau į žinių perteikimą, nes fiziškai neįmanoma kiekvieno pasiteirauti kaip jis jaučiasi ar pastebėti kokios "povandeninės" nuotaikos klasėje. Suprantu, kad per brangu išlaikyti mažas mokyklas, bet būtent jos dažniausiai daug labiau kuria pridėtinę vertę vaiko asmenybei bei didelės mokyklos. Iš to kyla kertiniai klausimai diskusijai: ar turim uždaryti mažas mokyklas ir kiek gi iš tiesų turėtų būti klasėje mokinių, kad mokytojas galėtų kokybiškai dirbti?
3. Šeimos ir mokyklos priklausomybė. Kalbant apie tėvų lūkesčius iš mokytojų geras palyginimas yra šis: Mokykla kaip bandelių kepykla, gali būti labai gražiai įrengta ir su puikiais kepėjais - mokytojais, bet tešla atkeliauja į mokyklą į šeimų, tad jei ji bus bloga, net ir pats geriausias kepėjas skanios bandelės neiškeps. Ir atvirkščiai, jei bus gera tešla, o kepykla prasta, taip pat išeis ne koks produktas.
Patarimai:
- mažinti oficialų mokinių skaičių klasėje (iki 16 idealu).
- stengtis išlaikyti nedideles mokyklas neuždarant jų (jos dar ir kaip bendruomenės centras)
- daugiau laisvės mokytojui pamokoje: ne tik žinios, bet ir asmenybė turi būt ugdoma.
- daugiau projektų vaikams mažuose miesteliuose didinant jų motyvaciją, įsitraukimą, socialinius įgūdžius.
