Švietimas plačiau: šalia akademinių žinių – emocinis lavinimas 

Jau šį rudenį Lietuvos mokyklose pradedamos diegti gyvenimo įgūdžiais vadinamos kompetencijos

Švietimo sistemos specialistai jau pripažįsta – intensyviai besikeičiantis pasaulis kelia jaunajai kartai ne tik akademinius iššūkius. Gebėjimai siekti tikslų, darniai sugyventi su aplinkiniais ir valdyti emocijas jaunuolių dabarčiai ir ateičiai yra ne mažiau svarbūs nei kognityviniai įgūdžiai.

Prieš 20 metų Jungtinėse Valstijose vienoje konferencijoje edukologų, psichikos sveikatos ir kitų sričių specialistų pasiektas susitarimas dėl būtinos praktikų ir mokslininkų partnerystės pradėjo socialinio ir emocinio ugdymo (SEU) judėjimą visame pasaulyje. Nuo šių metų rudens SEU programą, kartais vadinamą tiesiog gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, pradedama diegti ir Lietuvos mokyklose.  Lietuva jau dalyvauja ir EBPO tyrime, kuriuo vertinami šiandieniai moksleivių ir jaunimo socialiniai bei emociniai įgūdžiai bei jų aplinka – šeimos, mokyklos ir bendruomenės, siekiant surinkti informaciją apie sąlygas ir praktiką, skatinančią arba trukdančią plėtoti šiuos svarbius įgūdžius.

Penkios kompetencijų grupės

SEU programos kūrėjai savo užduotimi kelia penkių esminių kompetencijų grupių – savimonės (savo jausmų įvardijimas, jungties tarp jausmų, minčių ir elgesio atpažinimas, tikslų siekimas), savitvardos (streso valdymas, impulsų kontrolė, savimotyvacija), socialinio sąmoningumo (empatija, įvairovės gerbimas, perspektyvus mąstymas), tarpusavio santykių (bendradarbiavimas, atsispyrimas neigiamam bendraamžių spaudimui, konfliktų sprendimas) ir atsakingų sprendimų priėmimo (savo ir kitų gerovės apsvarstymas, pasekmių numatymas) – ugdymą.

JAV tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje prasidėjo SEU judėjimas. Užsienio šalių SEU praktikos analizė (aptariamos dešimt valstybių) atskleidžia, kad šiandien bent dalis šios ugdymo „ideologijos“ komponentų yra naudojama daugiau nei pusėje iš tūkstančių Amerikos mokyklų. JAV apsieina be nacionalinio lygmens SEU programų – dauguma švietimo politikos sprendimų priimami valstijos lygiu, bet įrodinėti šio ugdymo prasmės netenka.

Kaimynėje Latvijoje nėra konkrečių reglamentų, susijusių su SEU diegimu mokyklose, tačiau keletas švietimo reglamentų atskirus socialinius ir emocinius įgūdžius laiko svarbiais. Latviai turi vieną originaliai sukurtą SEU programą mokykloms, nuo 2012 m. ją įgyvendina 41 ugdymo įstaigą. Programą sudaro nepriklausomos SEU pamokos (8 pamokos per metus, bet rengiamasi šį skaičių padidinti).

Italija irgi neturi oficialių dokumentų, reguliuojančių SEU mokyklose, neturi ir specialių SEU programų. Vis dėlto kai kurios universiteto tyrėjų grupės įgyvendina ir testuoja intervencijų, padedančių mokyti socialines ir emocines kompetencijas, veiksmingumą.

Tyrimai rodo įvairiapusę naudą

Tyrėjai jau atlieka ir valstybių, pasirinkusių įsidiegti SEU, pasiekimus. Šiųmetėje ataskaitoje „Socialinio ir emocinio ugdymas kaip esminė mokymo programos dalis visoje ES“ skelbiama, kad atlikus daugiau nei 500 SEU programų vertinimų dokumentais patvirtinta, kad prisideda ir gerinant akademinius rezultatus, ir mažinant asocialaus, net nusikalstamo elgesio apraiškų. SEU programos leido sumažinti jaunų žmonių, kenčiančių nuo psichinės sveikatos problemų – nerimo sutrikimo, depresijos ir pan. – skaičių, psichotropinių medžiagų vartojimą, mažina patyčių mastą, padeda spręsti net vaikų nutukimo problemą. Kita vertus, SEU dėka sustiprintas pozityvus požiūris į mokyklą iš esmės padidina akademinius pasiekimus.

Šie rezultatai  buvo užfiksuoti praėjus nuo šešių mėnesių iki trejų metų nuo programų taikymo pradžios. Teigiamas poveikis buvo akivaizdus nepriklausomai nuo kultūrinės, socialinės ir ekonominės aplinkos ar moksleivių amžiaus (nors tvirtinama, kad ankstyvesnis šios praktikos diegimas yra veiksmingesnis nei vyresnių vaikų ugdymas, o pirmosiose ugdymo įstaigose vaikų įgyti įgūdžiai turi reikšmę jų gyvenimo kelio suaugus pasirinkimams ir sėkmei). Vis dėlto SEU pripažįstama kaip itin svarbi strategija užtikrinant apsaugą socialiai pažeidžiamiems vaikams. Socialiniai ir emociniai įgūdžiai ne tik sumažina tikimybę, kad tokie vaikai taps agresijos vykdytojais, bet ir apsaugos juos nuo tapimo agresorių aukomis, padės nusibrėžti pozityvias tolesnio gyvenimo perspektyvas. 

Tyrėjai įsitikino, kad socialinės ir emocinės kompetencijos augina pasitenkinimo gyvenimu ir savimi jausmą, be to, padeda „suaktyvinti“ kognityvinius gebėjimus. Mokslininkų ataskaitose pabrėžiama ir tai, kad investicijos į socialinių emocinių kompetencijų diegimą duoda užtikrintą ekonominę grąžą: užtenka įvertinti sumažėjančias išlaidas narkotikų vartojimo ir nusikalstamumo prevencijos ar sveikos gyvensenos programoms.

I. Laursas: tai ne tik mokyklos pareiga

Šiais duomenimis besiremiantys Lietuvos švietimo sistemos administratoriai neturi priežasčių abejoti, kad SEU padės kurti pozityvią aplinką mokykloje, tokiu būdu pakeis dažnai kritišką požiūrį į šias ugdymo įstaigas, paskatins tausoti aplinką, kovoti su patyčiomis ir žalingais įpročiais. Pagaliau – ugdys pilietiškumą, sustabdys jaunimą nuo emigracijos ir išmokys toleruoti imigrantus.

Dabar Lietuvos švietimo sistemos vedliams lieka užduotis įvertinti kitų šalių patirtį ir pasirinkti tinkamiausią SEU diegimo modelį. Teks apsispręsti, ar kurti vieną standartizuotą SEU programą, ar palikti laisvės mokyklų apsisprendimui sudarant jiems galimybę atsižvelgti į savo įstaigos mikroklimatą ir taip pasirūpinti svarbiausiu dalyku – mokymui ir mokymuisi emociškai saugios aplinkos kūrimu. Užsienio tyrėjų duomenimis, socialinės ir emocinės kompetencijos sėkmingiausiai įdiegiamos kompleksiškai – ir mokant įgūdžių, ir patiriant gerų pavyzdžių palankioje aplinkoje (klasės ir visos mokyklos).

Vienas įtakingiausių Lietuvos verslininkų ir investuotojų Ilja Laursas, komentuodamas naujovę apgailestavo tik dėl vieno – kad į Lietuvą ši praktika ateina taip vėlai.

„Mano laiku ta ugdymo dalis tiek mokykloje, tiek šeimoje buvo ignoruojama. Tai neatleistina, – sakė I. Laursas. – Manau, kad tai kone svarbiausia sritis, kurios jokia visuomenė negali ignoruoti. Priešingai – privalo dėti labai daug pastangų ir aiškindamasi, kas tai yra, ir diegdama bazinius principus bei metodus.“

SEU poreikį investuotojas grindžia sociologų pastebėjimu: kuo visuomenė turtingesnė, tuo mažiau ji laiminga. „Ta antikoreliacija, mano galva, yra šokiruojanti, – dėstė I. Laursas. – Man, kaip piliečiui, kaip žmogui, kuris renka valdžią, kyla bazinis klausimas – tai kokio velnio, atsiprašau už žodį, mes kuriame tą ekonomiką,  deriname parametrus, BVP vienam žmogui, jei dėl to jaučiamės mažiau laimingi? Ir kitas klausimas – ką turime padaryti, kad būtume laimingi? Nes man atrodo, kad žmogui subjektyviai svarbiau yra ne tai, ką jis turi, o kaip jis dėl to jaučiasi.“ I. Laursas šiuos klausimus vadina atskaitos tašku. Apie tą „antidėsningumą“ pats išgirdo maždaug prieš dešimt metų laimės ekonomikos kontekste, diskusijose apie tai, kas gi veikia emocinę gerovę:  „Tada atsirado laimės indeksas, ir kilo minčių, kad gal šalys kažką „ne tą“ optimizuoja. Instrumentai dirbti su emocine gerove ir laimės indeksu yra visai kitokie...“

Aiškintis emocinės gerovės ir kasdienės veiklos sąsajas, spręsdamas savo paties problemas, I. Laursas ėmėsi prieš keliolika metų, jau nebe mokykloje ir net ne universitete. Per vėlai – įsitikinęs jis pats. Vis dėlto investuotojas nemano, kad socialinis ir emocinis ugdymas turi būti tik švietimo įstaigų pareiga. „Šventi abu lygmenys – ir šeimos, ir mokyklos. Ir ugdymas privalo prasidėti nuo tėvų, nes vaikas nesimoko kitaip nei sekdamas pavyzdžiu. Mokyklos laikas irgi atsakingas ir imlus, tėvai su vaiku tuo metu jau praleidžia mažiau laiko, be to, atsiranda ir sociumo faktorius – vaikai daro tai, ką ir kiti paaugliai, aplinkos svoris tampa net didesnis nei tėvų. Ir kaip todėl švietimo sistema  turi pasirūpinti instrumentais, kurie atskleistų vaikams tam tikrų kompetencijų svarbą“, – sakė I. Laursas.

X
Prenumerata