Žaidimas – generalinė gyvenimo repeticija

„Užteks žaisti, eik mokytis“ – nejau nebetikite žaidimo galia, jei tai karts nuo karto primenate savo vaikui? Kodėl žaidimas dažnai nuvertinamas ir klaidingai painiojamas su neatsakingumu, nerimtumu? Kam tada šis gebėjimas mums duotas?
O duotas jis neveltui – gebėjimas žaisti skirtingais tarpsniais vaikams yra labai svarbus. Tai ir vienas iš būdų mokyti vaikus emocinio intelekto įgūdžių. Ši veikla ne tik ruošia gyvenimui, bet ir suteikia didelį džiaugsmą, moko bendradarbiavimo, emocijų valdymo, taisyklių paisymo, kūrybiškumo… Žaisdami vaikai tyrinėja pasaulį ir jame veikiančius socialinius ryšius, tad padėkite jiems ir leiskite ŽAISTI.

Žaidimas – kūrybiškumo kalvė

Kiekvienas žaidimas – kupinas nenuspėjamų situacijų ir netikėtų problemų, kurias reikia spręsti čia ir dabar, o tai skatina vaizduotę ir treniruoja kūrybiškumą. Paradoksas, bet kūrybiškumo dažniausiai reikalauja žaidimai, kuriuos reikia susikurti, kai neturi žaislų. Tada vaizduotė ima dirbti pašėlusiu tempu. Puikus pavyzdys, vaikų pomėgis žaisti su namų apyvokos daiktais verčiant juos pačiais netikėčiausiais objektais. Kūrybiškumą taip pat skatina vaidmenų žaidimai, įkvėpti perskaitytos knygos, peržiūrėto filmo ar kasdienio gyvenimo. Pastatyti namą iš rastų daiktų arba keliauti po įsivaizduojamas džiungles yra didelio įsitraukimo reikalaujanti veikla. Ir jos nereikėtų reguliuoti pastabomis: „taip gyvenime nebūna”. Leiskite vaikui žaisti pagal jo paties susikurtas taisykles, taip suteiksite galimybę skleistis individualiai pasaulėžiūrai. Žaidimo metu priimdamas netradicinius sprendimus, (ar net spalvindamas piešinius realybės neatitinkančiomis spalvomis), jis mokosi ir vysto savo kūrybinį mąstymą.

Pažinti ir valdyti jausmus

Žaisdami žaidimus, kuriuose galioja tam tikros taisyklės, vaikai mokosi laimėti, pralaimėti, priimti nesėkmę, suvaldyti pyktį.
Tikrai nereta situacija, kai pralaimėjęs vaikas į patirtą nesėkmę sureaguoja ašaromis, pykčiu, šluoja žaidimą ar žaislus nuo stalo. Žaisdami kartu tėvai turėtų parodyti pavyzdį, kaip reikėtų elgtis pralaimėjus. Su laiku to išmoks ir vaikai, jie supras, kad net ir sudėtingose situacijose galima rasti išeitį, išsiugdys ištvermę bei atkaklumą.
Beje, ne vienas vaikų psichologas pabrėžia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams dar sunku suprasti, kad pergalę (pavyzdžiui, stalo žaidime su nustatytomis taisyklėmis) lemia atsitiktinumas, jiems labai svarbu yra laimėti. Todėl rekomenduojama tėvams padėti vaikui laimėti ir taip auginti pasitikėjimą savimi. Žaidimas jam turi teikti malonumą. Na, o nuo penkerių-šešerių vaikai jau geba žaisti pagal taisykles, jiems jau galima akcentuoti jų svarbą bei kalbėtis apie tai, kad svarbiausia ne pergalės, o pats žaidimo procesas, buvimas kartu.

Socialinių  įgūdžių pradžiamokslis

Žaidžiant su kitais bendraamžiais jau tenka mokytis kantrybės, laukti savo eilės, dalintis, bendrauti. Vaikų taip mėgiami vaidmenų žaidimai moko tinkamai elgtis socialinėse situacijose, spręsti problemas, rūpintis kitais (pavyzdžiui, vaikų mėgiami žaidimai „namai”, „šeima” ar „ligoninė). Vaikai kuria įvairias situacijas, mėgdžioja savo tėvus ir taip įsisąmonina šeimos narių skirtingus vaidmenis. Taip pat žaisdami jie skrenda į kitas planetas, gydo džiunglių gyvūnus, stato futuristinius miestus, atidaro restoranus… Šie žaidimai –  lyg generalinė gyvenimo repeticija, įvairių socialinių vaidmenų testavimasis. 

Kai laimėjimą lemia bendradarbiavimas 

Vaikui būtina žaisti ir vienam, ir su kitais žmonėmis. Žaisdamas vienas vaikas mokosi sukaupti dėmesį, dirbti savarankiškai, pasikliauti savimi, žaisdamas su kitais – mokosi dalintis, suprasti kitų jausmus, bendradarbiauti, ugdosi derybų įgūdžius. Komandiniai žaidimai – geriausi bendradarbiavimo mokytojai, skatinantys veikti išvien, nes tik tokiu būdu galima džiaugtis pergale. O bendrai pasiekti laimėjimai stiprina artimumą, tarpusavio santykius, pasitikėjimą kitais.
Bendradarbiavimo pradžiamokslis – mokėjimas dalintis. Jei jus tai paguos – šis gebėjimas vystosi lėtai, tad tėvų kantrybė turi būti begalinė. Vaikų mąstymas egocentriškas – jis sukasi tik apie juos ir tik nuo trijų-ketverių metų ima kaltis empatijos daigeliai. Mokytis įsijausti į kitą galima per žaidimą, pavyzdžiui ritualinį dalinimąsi, kai su šypsena siūlote kažką paimti iš jūsų rankų ir lygiai taip pat prašote ką nors duoti.

Svarbiausia – emociškai palanki atmosfera

Vaikui nieko nėra smagiau, kaip žaisti kartu su tėvais. Tas laikas itin svarbus, šitaip kuriami jūsų bendri malonūs prisiminimai. Aktyvus tėvų dalyvavimas žaidime (ne vien priežiūra ir stebėjimas iš šono) – vaikui itin naudinga patirtis, nes taip jis persiima tėvų kūrybingumu, pamato juos ne tik kaip griežtus ir kontroliuojančius, bet ir spontaniškus, smagius, atsipalaidavusius. Tai kuria bendrą emociškai saugią namų atmosferą, o kai sąlygos palankios, aplinka nekelianti įtampos, vaikas jaučiasi ramus ir užtikrintas, tada gali skleistis vaiko kūrybingumas ir lavėti kiti įgūdžiai.
Žaidimai ne tik stiprina šeimos sanglaudą, bet moko priimti kompromisus, diskutuoti, derėtis, ieškoti bendrų sprendimų, tai socialiniai įgūdžiai, kurių pradžiamosklį pravartu išeiti namų aplinkoje. 
 
Tad nuo šiol nežvelkite į žaidimą, kaip į paprastą pramogą. Vaikai žaisdami „dirba”, susipažįsta su pasauliu, mokosi pažinti savo ir kitų žmonių jausmus bei nerašytų bendravimo ir bendradarbiavimo taisyklių. 

X
Prenumerata