Pasitikėjimas – vienas iš svarbiausių gebėjimų šiandieniniame pasaulyje. Jis reikalingas bet kokiai sėkmingai veiklai vystyti. Pirmiausiai žmogus išmoksta pasitikėti kitais – artimaisiais, aplinkiniais, o po truputį ima suvokti ir savo pranašumus vienoje ar kitoje situacijoje. Tad kodėl reikia ugdyti vaikų pasitikėjimą ir kaip tai daryti sėkmingai?
Artėjant žiemos atostogoms nemažai mokinių vis atkakliau kimba į mokslus, nes laukia trimestro ar pusmečio pažangos įvertinimas. Tačiau ne visi – kol vieni noriai ir aktyviai mokosi, kitiems vis dar stinga jėgų ir motyvacijos paimti knygą į rankas. Kaip pakelti mokinių mokymosi motyvaciją pataria psichologė Jolita Jakubauskienė.
Kaip įkvėpti, uždegti, įgalinti jaunus žmones veikti, pasakoja jaunimo mentoriai – Zuzana Vojtekova iš Slovakijos, Cicerone Bosuioc iš Rumunijos ir Neli Kostadinova iš Bulgarijos. Skirtingose Europos šalyse moksleiviai ir jaunimas susiduria su panašiomis problemomis bei iššūkiais.
Savęs pažinimas – uolus, svarbus, daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Vaikai, kurie sugeba identifikuoti savo stiprybes ir silpnybes, yra labiau patenkinti savimi, greičiau sprendžia konfliktus, turi stipresnį „imunitetą“ spaudimui ir negatyvioms emocijoms. Tad kaip padėti vaikui geriau pažinti save?
Visi tėvai nori savarankiškų, atsakingų, gebančių pasirūpinti savimi ir kitais vaikų. Žmogus savaime netampa savarankišku, įvairių gebėjimų jis mokosi nuo mažens, tačiau tėvams ugdyti vaikų savarankiškumą neretai trukdo tai, kad jie nesugeba paleisti savo vaikų. Kai kuriems pritrūksta kantrybės išlaukti, kol vaikas pabaigs pradėtą veiklą, kiti galvoja, jog jų atžala dar per maža ir nesusidoros su jam skirtomis užduotimis. Tad kaip padėti vaikui nepakenkiant jo savarankiškumui?
Savarankiškumas – tai neeilinis gebėjimas, būtinas vaikų nedideliam, bet kartu labai sudėtingam, besikeičiančiam pasauliui. Be jo – mažėja galimybė augti kaip asmenybė, mažėja tikimybė būti tuo, kuo nori būti, nes daug dalykų ima priklausyti nuo kitų.
(Ne)savarankiški, (ne)atsakingi, niekas jiems (ne)rūpi... Tokiais ar panašiais epitetais neretai vaikus apibūdina suaugusieji. Ar ir iš tikrųjų taip yra ir ką galėtume padaryti mes, tėvai, pedagogai, kad situacija keistųsi?
„Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis...“ – šie ir kiti populiarūs posakiai mokymąsi apibūdina kaip ilgalaikį ir sunkų procesą, tačiau ar tikrai mokslo šaknys turi būti būtinai apkartusios? Visiškai ne! Mokymą(si) visada galima paversti smagia veikla, tereikia šiek tiek kūrybiškumo ir fantazijos.
Savarankiškumo įgūdis – vienas svarbiausių veiksnių, padėsiančių vaikams sėkmingai atrasti savo vietą mokykloje, būrelyje, kieme, mokytis patiems pasiruošti užsiėmimams, planuoti savo veiklą bei spręsti kylančius sunkumus. Pastarajai kompetencijai išsiugdyti reikia laiko, asmeninių pastangų ir, žinoma, pajautos, kad tavimi pasitiki. Tad kaip padėti augti savarankiškoms asmenybėms?
Daugelis iš mūsų teatrą įsivaizduoja kaip erdvę, kurioje tvyro vaidyba – gebėjimas veido išraiškomis, judesiais, garsais ir, žinoma, žodžiais įtikinti publiką, bet tai kur kas daugiau. Teatras – tai mokėjimas bendrauti su publika ir kartu jausti šalia savo scenos draugų roles. Atpažinti jų emocijas, būsenas, pagelbėti netikėtose situacijose...
Komentarai ()