Dėl vaikų savarankiškumo, kūrybiškumo, emocinio intelekto, socialinių įgūdžių lavinimo būtinumo diskusijų jau nekyla. Savaime suprantamas greta pagrindinio ugdymo mokykloje atrodo ir neformalusis, plečiantis vaikų domėjimosi lauką bei formuojantis papildomus įgūdžius.
Jums gali kilti labai natūralus klausimas: o kam jį žadinti, juk vaikai iš prigimties nepaprastai kūrybingi. Kai stebi juos žaidžiant pasineriančius į savus pasaulius, kai grožiesi fantastiniais piešiniais, klausai čia pat improvizuojamų dainų ar pasakojimų, negali atsistebėti ta vitališka vaikiškos vaizduotės galia.
Vis dar tenka nugirsti komentarų: „Ir kiek gi galima kalbėti apie tas patyčias”. Atsakymas labai paprastas, kol problema gaji – tol reikia apie ją kalbėti, analizuoti ir edukuoti. Šį kartą žvilgsnį kreipiame į tėvus. Kokie jautrūs, įžvalgūs ir supratingi turime būti mes, tėvai, patyčių akivaizdoje?
Yra žodžių, kurie savo svoriu gali prislėgti, o ypač – mažus pečius. Žodžiai, kuriuos ištarus sumažėja erdvės žaidybiškumui, spontaniškumui ir džiaugsmui. Tai tavo pareiga, tu privalai, esi atsakingas – paliepimai, neretai verčiantys susigūžti ir suaugusįjį. Kaip tada šiuos rimtus, privalomus gyvenimo elementus diegti į mažojo pasaulį?
Anot istoriko, vizionieriaus ir bestselerių autoriaus Y. N. Harario, tik bendradarbiavimo dėka žmonijai pavyko tiek pasiekti. Atrodo, gebėjimas bendradarbiauti mums įgimtas? Pažvelgę į nuolat konkuruojančius tarpusavyje vaikus to nepasakytume… Tad kaip išmokyti vaikus bendradarbiauti?
Paauglystės periodas nelengvas ne tik pačiam paaugliui, tačiau ir jo tėvams. Pastaruosius labiausiai neramina tai, kaip rasti bendrą kalba su iki šiol, rodos, sukalbamu vaiku, kuris lyg per naktį tapo kaprizingas ir neklusnus, kuriam tėvų nuomonė tapo nebe tokia svarbi kaip anksčiau?
Kai tavo trimetis vieną rytą ištaria „aš pats” atsisakydamas pagalbos rengiantis, užlieja pasididžiavimo banga. Štai ir atėjo akimirka, kai mums, tėvams, teks padėti puoselėti pirmuosius savarankiškumo daigus, palaikyti, skatinti ir apsišarvuoti begaline kantrybe.
Visuomenėje vykstantys pokyčiai neaplenkė ir mokyklos. Šiandien šalia žinių ne mažiau svarbiu ir vertingu tampa gebėjimas mokėti iškelti klausimus bei rasti į juos naujus atsakymus, bendrauti ir bendradarbiauti su aplinkiniais, nepasimesti netikėtose situacijose, gebėti jose rasti kūrybiškus sprendimus. Ar šių gebėjimų mokome mokyklose rytdienos gerovę kursiančius vaikus?
Pastaraisiais dešimtmečiais radikaliai pasikeitus ir žmonių kasdieniniam gyvenimui, ir verslui, švietimas liko nepakitęs. Švietimo įstaigose šiandien, kaip ir prieš 200 metų, vis dar vyrauja didaktiniai mokymo metodai, hierarchiniai santykiai. Kokių pokyčių šiandieniniam švietimui, kad jis atitiktų visuomenės lūkesčius?
Dauguma tėvų nori matyti savo vaikus laimingus. Viliasi, kad jiems pakaks skiriamos meilės ir šilumos. Tikisi, kad mažieji gebės išsikelti tikslus ir jų siekti. Laukia, kada vaikai patirs sėkmę. Kitaip tariant, linki savo vaikams laimės. Ar tėvai gali įtakoti vaikų pasitenkinimą gyvenimu? Ir kaip tai padaryti tinkamai?
Komentarai ()