Rugsėjį į darželius ir mokyklas sugrįžo vaikai. Gerais draugais vasarą tapusius virtualių žaidimų herojus vėl pakeitė grupės, būrelio ar klasės vaikai. Deja, su jais nėra taip paprasta, ne visi jie geriausi draugai.
Gebėjimas bendrauti – išreikšti žodžiais tai, ką nori pasakyti, išgirsti ir suprasti kitą, priimti kitokią nuomonę ar kritiką, pasipriešinti pašaipoms – tampa ypač svarbus. Kiekviena mama, išleidusi vaiką į naują bendruomenę – grupę, klasę –padarytų bet ką, kad tik jos atžalėlei viskas klotųsi puikiai.
Gera žinia: tėvų ir mokytojų valioje padėti vaikams išsiugdyti gerus bendravimo, kitus socialinius bei asmeninius įgūdžius, tokius kaip pasitikėjimas savimi, savivertė, iniciatyvumas.
KADA ir KAIP tai padaryti?
Ugdyti gebėjimą bendrauti niekada ne per anksti. Vos kelių mėnesių sulaukęs kūdikis su tėveliais kalbasi be žodžių, tai, ką nori „pasakyti“ perteikdamas šypsenomis, gugavimu ar verkimu. Vėliau, per žaidimus ar kitą veiklą grupėje, vaikas išmoksta būti šalia ir bendrauti su bendraamžiais, su vyresniais, su pačiu savimi. Būtent bendravimas leidžia būti išklausytam, suprastam ir įvertintam, pamatyti save kitų akimis bei tenkina tokius socialinius poreikius –bendrumo, prieraišumo, saugumo, savigarbos, saviraiškos, laimėjimų, pripažinimo ar dominavimo.
Bendraukite su savo vaikais taip, kaip norime, kad su kitais bendrautų jie.
Pirmieji vaiko bendravimo mokytojai – jo šeima: tėveliai, seneliai, sesės ir broliai. Jie tai daro paveikiausiu būdu – savo pavyzdžiu: elgesiu, žodžiais, kūno kalba. Vaikai tuo tarpu – ypač stropūs ir imlūs mokiniai, ne tik klausantys vyresniųjų ar autoritetų, bet ir uoliai kopijuojantys jų elgesį, kurį mato.
Bendraudami su savo vaikais venkime pašaipų, kandžių pastabų, patyčių. Ir su vaikais, ir su kitais šeimos nariais bei aplinkiniais. Augę patyčiose vaikai jaučiasi nesaugūs – negerbiami ir nevertinami. Jie „keršija“ aplinkiniams. Tik kadangi jie dar nemoka apskaičiuoti grįžtamojo ryšio stiprumo jie, kartais per smarkiai perspaudžia.
Ir priešingai, jei jūsų mylimiausiems pašnekovams – vaikams – užteks dėmesio, jie jausis tvirti ir saugūs. Ir, galbūt, įkvėpsite juos dideliems ir gražiems darbams.
Domėkimės savo vaikais, klausykite jų.
Domėkitės savo vaikais ir girdėkite juos (ne tik save). Nenurodinėkite jiems, tačiau įsiklausykite į tai, ko nori jie, diskutuokite (atsižvelgdami į jų suvokimo ribas) apie jiems svarbius dalykus – jų patirtis, norus, ateities planus, patiriamas emocijas – ir kartu ieškokite atsakymų.
Padėkite vaikams geriau save pažinti, atrasti stiprybes, susigaudyti emocijose, „pasižiūrėti į save iš šalies" Tai ypač svarbu paauglystėje, kaip paprastai pritrūksta pasitikėjimo savimi, kyla daug nerimo dėl išvaizdos, o į kritiką reaguojama prakaituojančiais delnais ar mikčiojimu.
Nevenkite pastiprinimų – pagyrimų už iniciatyvą, pastangas, pažangą, įvardindami tiksliai, už ką giriate. Ateityje iš savo vaikų sulauksite tokio elgesio, už kurį apdovanojate ar pastiprinate. Paskatinimo nereikia atidėti mėnesio, semestro ar metų pabaigai, padarykite tai tuojau pat.
Išmokykite vaikus tinkamai priimti kitokią nuomonę.
Priimti kitą nuomonę ar kritiką, tinkamai dorotis su kylančiu noru ginčytis ar pykčiu – sunku ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Keletas patarimų, kaip tai padaryti:
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad vien tik ir puikiai išlavinti bendravimo įgūdžiai nenulems sėkmės bendraujant su aplinkiniais. Ši sėkmė labai priklauso nuo požiūrio į kitus žmones. Geranoriškumas, neabejingumas, pasitikėjimas, pagarba kito žmogaus apsisprendimo laisvei, gebėjimas toleruoti kitokį požiūrį – yra svarbiausi sėkmingam bendravimui. Tikrasis bendravimas kyla iš pagarbos sau ir kitiems.