Dvi papildomos savaitės mokykloje: formalumas ar žingsnis įdomesnio mokymosi link 

Žinia apie dviem savaitėmis prailgintus mokslo metus sukėlė nepasitenkinimo bangą moksleivių tarpe, panašu, kad tapo iššūkiu mokytojams, tačiau tėvams leido lengviau atsikvėpti. Tėvų užimtumas šiandien toks intensyvus, kad ilgos vaikų vasaros atostogos kasmet virsta jų užimtumo organizavimo iššūkiu. Pagalbon pasitelkiami seneliai ir įvairios stovyklos. Šiemet pirmas dvi vasaros savaites dalis moksleivių buvo priversti leisti mokykloje. Privalomos programos įvykdytos, mokymo planai taip pat – tad kiekviena mokykla papildomas mokslo savaites gali išnaudoti nestandartiškiems, kūrybiškiems, neformaliems mokymosi eksperimentams. Kas naujo gali gimti iš tokių iniciatyvų? Ką gali duoti neformalus požiūris į ugdymą? Apie formalaus ir neformalaus ugdymų santykį, naujas tendencijas mokymosi sistemoje kalbamės su Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktoriaus pavaduotoju ugdymui Tomu Rakovu.


Vaikai skausmingai sureagavo į atimtas dvi savaites jų atostogų, tačiau ar tikrai tuos tris mėnesius sveika užmiršti viską, kas susiję su ugdančiomis veiklomis?

Nesiimu spręsti, kiek poilsio reikia kiekvienam moksleiviui. Tačiau tikrai abejoju, kad reikalingi net trys mėnesiai vasaros atostogų, ypač žinant tėvų užimtumą. O ir apskritai, mano akimis, mokymasis vyksta visada, net ir vasarą. Vis daugiau tėvų supranta, kad vasaros stovyklos taip pat gali būti vertingo ir tikslingo mokymosi forma, o ne tik poilsis ir pramogos.

Ar logiška būtų tas dvi savaites mokykloje taip pat skirti šiek tiek kitokio pobūdžio, mažiau formaliam mokymuisi tiek mokykloje, tiek už jos ribų?

Šios dvi savaitės išties labai puiki proga mokykloms paeksperimentuoti su naujomis ugdymo formomis: projektinėmis veiklomis, ekskursijomis su mokomuoju turiniu, teminėmis integruotomis pamokų dienomis. Išėjimas už mokyklos ribų taip pat svarbus. Prieš vasarą visi jaučiasi šiek tiek jau pavargę, išsisėmę, tad stimulas tradicines pamokas pakeisti kiek kita veikla atrodo labai natūralus. Vasaros pradžia ir mokslo metų pabaiga jau daugeliui asocijuojasi su išvykomis, ekskursijomis, stovyklomis.

Man net atrodo, kad tai, su kuo mokyklos eksperimentuoja šias dvi pridėtas mokslo metų savaites, galėtų tapti norma. Tai puiki proga permąstyti ir atšviežinti įsisenėjusią mokymo metodiką, gal net pačią sistemą. Neaišku, kiek mokyklos tuo pasinaudos, bet šios dvi savaitės tikrai puiki proga kurti naujus veiklos modelius, mokyklos tradicijas ir kultūrą. 

Ar nėra tame pavojaus tiesiog „užsižaisti” ir nueiti labiau pramoginiu keliu? Kokia tada tų prailgintų mokslo metų prasmė ir reikšmė?

Be abejo, pedagoginio ugdymo formų eksperimentai turėtų sietis su mokykliniu ugdymo turiniu. Svarbu išlaikyti fokusą į ugdymo temas, nepamiršti, kad į mokyklą susirenkama kažko išmokti. Mokymasis ir pažinimas turi būti tikslas, o štai jau to mokymo formos galėtų skirtis nuo tradicinių mokslo metų.

Ar tai reiškia, kad mokyklos atsigręžia į neformalaus ugdymo metodikas? Koks jūsų akimis šiandien formalaus ir neformalaus ugdymo santykis?

Jei reikėtų apibrėžti labai trumpai – mokykla vis dar į ugdymą žvelgia per pasiekimus, žinias, neformalusis ugdymas – moko per gyvenimiškas veiklas. Kadangi laikotarpis reikalauja ne tik žinių, bet ir labai įvairių gebėjimų, tie du poliai bando suartėti. Šiandien kur kas aktualiau išmokti nuolat mokytis, išsiugdyti atkaklumą, gebėjimą bendrauti, įveikti problemas kartu. Kol kas jausmas toks, kad mokykla lyg ir per mažai to suteikia, bet yra linkusi keistis, kad labiau atlieptų šiuos poreikius. Drąsesnis žingsnis ir galėtų būti šios dvi savaitės.

Tačiau kertinis neformalaus ugdymo požymis – veikla savo noru, kai pats renkiesi, ką daryti. Kad ir kokia smagi, neįprastesnių formų, laisvesnio santykio, nevaržoma turinio rėmų veikla būtų mokykloje – ji yra privaloma. Žinoma, šiandien griežtos ribos yra nusitrynusios ir formalus švietimas bei neformalus ugdymas kontaktuoja ir perima gerąją praktiką.

Kokie svertai verčia tradicinę mokyklą atsigręžti į neformaliojo ugdymo metodus? Kokios neformalaus ugdymo naudos verčia tą gerąją praktiką perimti?

Neformalus ugdymas yra patyriminis dalykas, kai mokomasi per patirtį, ją apmąstant, įvertinant, įprasminant. Tai santykis su realybe, tikrais gyvenimo reiškiniais. Aktualumas bei ryšys su realiu gyvenimu visada buvo neformalaus ugdymo kelrodis ir viena iš svarbiausių krypčių. Mokantis svarbu, kad tai būtų susiję su tuo, kas tau aktualu, įdomu, naudinga. Kitas svarbus neformaliojo ugdymo laukas – socialinių ir emocinių gebėjimų lavinimas, apimantis labai platų socialinių įgūdžių rinkinį, tai ir baimių įveikimas, mokymasis kurti socialinius santykius, geresnis savęs, aplinkinių pažinimas, veikimas drauge, bendradarbiavimas, komunikavimas… Mokykla po truputį perima ir tai – įsileidžiami patirtiniai metodai, per kuriuos mokoma įvairių dalykų. 
Neformaliame ugdyme dar labai svarbus ir neformalus bendravimas, galimybė mokiniams pažinti mokytojus ne tik „tamsta mokytojo” rolėje, bet ir kaip žmogų. Mano akimis, tai labai svarbu, nes mokinio ir mokytojo santykis yra labai intensyvus, formuojantis vyresnio žmogaus elgesio modelius. Ypač paauglystėje tampa svarbu jausti, kad tu rūpi ir esi įdomus ne tik namie. Toks žmogiškas santykis su mokytoju prisideda prie laimingumo, emocinio stabilumo, savęs vertinimo, autentiškumo įtvirtinimo, geresnio mokymosi, įsitraukimo į ugdymo procesą. 

Neformalaus ugdymo veiklos, ypač įvairios vasaros stovyklos, dažnai tampa gelbėjimosi ratu tėvams. Vaikai prižiūrėti, pavalgę, o ugdymas lyg ir nėra prioritetas. Tačiau tikrai ne vienas turi ir aukštesnių lūkesčių. Nauji draugai, nauji įgūdžiai, platesnis akiratis… – kaip tą naudą tėvams dar pamatuoti?

Tėvų įsitraukimas taip pat labai svarbus. Manau, po vasaros stovyklų, grįžus iš būrelių ir net iš mokyklos, būtina vaiko klausti: ko išmokai, ką naujo sužinojai, kas tau buvo svarbu, ar patiko/nepatiko? Kai vaiką paskatiname mąstyti apie tą patirtį, kurią įgijo – ne tik sužinome formalios informacijos, bet ir tą patirtį įgaliname veikti, praturtiname. Taip pat tai puikus būdas geriau pažinti, suprasti savo vaiką, stiprinti ryšį, santykį su juo, sužinoti, kas jam yra įdomu, svarbu. Tad visus tėvus skatinu domėtis savo vaikų veiklomis, klausinėti apie jas ir aptarti. 

Kas dar jums atrodo svarbu kalbant apie pailgintus mokslo metus?

Papildomos mokymosi savaitės – puiki galimybė iškelti mokymąsi iš mokyklos patalpų, mokytojams ir vaikams eiti į realų pasaulį, visuomenę, gamtą, pažinti, tyrinėti, taikyti savo žinias, užsiimti visuomenei naudinga veikla ir mokytis per patirtis. Mokyklai taip pat svarbu stiprinti partnerystes su vietos bendruomenėmis (seniūnija, vietovėje veikiančiomis organizacijomis, kitomis mokyklomis), kultūros organizacijomis (muziejais, koncertų ir parodų erdvėmis ir pan.), neformaliojo švietimo organizacijomis (vietiniais vaikų ir jaunimo centrais, jaunimo organizacijomis, sporto ir menų mokyklomis). Visiems reikėtų pagalvoti, kaip padėti mokytojams ir mokiniams vasaros laiką skirti prasmingam ir įdomiam mokymuisi.

X

Prenumerata

Prenumeruodami LVJC naujienlaiškį sutinkate su organizacijos Privatumo politika.

Prenumerata