Kaip išmokinti  vaikus stebėti, kurti ir stebėtis? (I)

„Mažųjų atradėjų mokyklėlės“ eksperimentai

Kaip išmokinti  vaikus stebėti, kurti ir stebėtis? (I)
arba „Mažųjų atradėjų mokyklėlės“ eksperimentai

Pramogų, įvairiausių veiklu užsiėmimų pasirinkimas vaikams  šiandien kaip niekada apstus. Užsiėmimą pagal būdą ir pomėgius nesunku pasirinkti kiekvienam – dar gerokai iki pradedant lankyti mokyklą. Vieną vertus, didesnis pasirinkimas padeda atrasti tiksliai tai, ko vaikas nori,  tačiau pasirinkimo gausa taip pat suteikia sotumo ar pertekliaus jausmą, kuris kiek atšaldo vaikų domėjimąsi, norą apskritai kažko imtis. Smagias ir  gyvas pramogas jie iškeičia į virtualias – ryškesnes, dinamiškesnes su  garso ar vaizdo efektais, tačiau be gyvo santykio su kitais, be gilaus įsitraukimo, atradimo, patirtos sėkmės ar pergalės euforijos.

Kaip padėti vaikams nepaskęsti virtualybės, paviršutiniškos informacijos triukšme? Kaip jiems padėti atrasti tą sritį, į kurią jie norėtų gilintis, tyrinėti, kurioje trokštų augti?

Su ikimokyklinio amžiaus vaikais Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, „Mažųjų atradėjų mokyklėlėje“ pradėjusi dirbti profesionali chemikė Silvija Berger įsitikinusi, kad įdomūs gamtos mokslų eksperimentai, kuriuos vaikai gali atlikti su suaugusiųjų priežiūra namuose, būrelyje ar darželyje – įtraukia vaikus ne ką mažiau, negu virtuali realybė.

Sumaniai paruošti, jie tikrai nėra per sunkūs suprasti; priešingai, augina vaikų norą išbandyti,  padeda suvokti ir prisijaukinti supantį pasaulį. Taip pat išmokina vaikus nuoseklumo, atkaklumo ir kantrybės; augina jų smalsumą, tyrėjo žvilgsnį. Kaip tik šios savybės neleidžia vaikams apsnūsti, padeda spėti koja kojon su kasdienybe.

Pasak Silvijos Berger, vaiko raidai esmingai svarbūs dalykai – tėvai, pedagogai, iš kurių pavyzdžių jie mokosi, ir aplinka, kurioje jie veikia.

Aplinka, kurioje ugdosi vaikas, turi būti visokia – ne tik patogi ir paprasta; greičiau priešingai – skatinanti kelti klausimus, patirti, atrasti, pažinti. Joje gali kažko trūkti, nes tai skatina kūrybiškumą, bei atradimus. Protas ir fantazija negali apsnūsti.

Suaugusieji autoritetai – tėvai ir pedagogai – jų elgesys, įpročiai, vertybinės nuostatos – geriausia vaizdinė mokymosi priemonė vaikams, kurią jie seka, mėgdžioja, išbando, kartoja.

Keletas bendravimo patarimų tėvams prieš pradedant eksperimentuoti

• Domėkitės savo vaiku, ne televizoriumi. Vaikai labai jaučia, kada šeimos nariai domisi ir užsiima jais, o kada stebi tik televizoriaus ar telefono ekraną. Vaikai linkę atmesti bet kokį netikrumą – ypač iš artimų žmonių pusės; taip pat bendrą veiklą su pašaliniais dalykais besidominčiais žmonėmis. „Jei domėsitės vaiku visu 100 procentų – ji ar jis atsakys tuo pačiu. Tai galioja ir ikimokyklinukams, ir paaugliams. Svarbu, kad laikas, kurį skiriate savo vaikui, būtų kokybiškas – skirtas tik jam“, – pastebėjimais dalinasi Silvija Berger.

• Padėkite vaikui išgirsti savo mintis! Bendraudami su vaikais venkite dėmesį blaškančių faktorių.  Juk kai pats žmogus išgirsta savo mintis – viskas tampa aiškiau.

• Vaikui niekas neįdomu? O kuo domitės Jūs? Jei suaugusieji patys turi domėjimosi sritį, ne tik užmušinėja laiką prie ekranų – šalia augantys vaikai, tikėtina, taip pat ją (sritį, kuria domisi) turės. Šalia esančio suaugusiojo pavyzdys – geriausias mokytojas.

• Kartu šeimoje spręskite gyvenimo diktuojamus uždavinius. Ne tik darželyje ar mokykloje užduodamus. Jei tėvai atvirai kalbasi su vaikais – aptaria problemas ir ieško jų sprendimo būdų,  vaikai taip pat išsiugdys norą gilintis į sudėtingas situacijas, tartis,  padėti patys ir priimti kitų pagalbą. „Venkite sulaužyti vaiko norą gilintis, domėtis... tai labai lengva padaryti primetant jiems savo požiūrį, nurodant „kas yra teisinga“,  „kaip viskas turi būti“, „kaip reikia mąstyti“, „kaip reikia gyventi“. Daugiausiai laimi tie tėvai, kurie labai kantriai, dėmesingai, atlaidžiai  leidžia savo vaikams būti savimi, augti, skleistis..., domėtis, tirti, eksperimentuoti, atrasti... “, – pastebi vaikų ugdymo specialistė.

Jei vaikas neramus ir dėl to negali įsitraukti į veiklą – labai padeda su kvėpavimu susiję pratimai, pavyzdžiui:

• Pripūsti tikrą balioną arba įsivaizduoti, kad pilvelis yra balionas; kai giliai įkvepiame – jis išsipučia, o iškvepiant išsileidžia. Jei kai rankos laikomos ant pilvelio, tai labai gerai jaučiasi.

• Kartu iš širdies pasijuokti, kai sukuriama linksma situacija.

• Pūsti ar burbuliuoti į vandenį, pučiant per šiaudelį.

• Zvimbti, kaip bitės avilyje.

• Ištiesus vienos rankos plaštaką, su kitos rankos pirštuku vedžioti išskėstais pirštukais aukštyn – žemyn; ir atitinkamai kylant aukštyn – įkvėpti, o leidžiantis žemyn – iškvėpti ir t.t.

• Taip pat jėgos ar ištvermės reikalaujanti veikla – šokis, plaukimas, bet kokios kitos judrios treniruotės. 

 „Mažųjų atradėjų mokyklėlės“ eksperimentai

Vienas iš aplinkos pažinimo būdų – keisčiausi ir netikėčiausi eksperimentai: fizikos, chemijos, technologijų. Jie dinamiški, spalvingi ir ryškūs, todėl įdomūs net ir tiems, kurie dar tik ruošiasi į mokyklą. Ir labai naudingi, nes padeda suprasti, pažinti supantį pasaulį, susidraugauti su juo, – pasakoja su vaikais dirbanti chemikė Silvija Berger.

Teksto tęsinys

 

Nuotraukos – iš Silvijos Berger archyvo.

X
Prenumerata