Smalsumas įgimtas – konstatavo mokslininkai ir netruko pridėti, kad tai viena svarbiausių intelekto vystymosi sąlygų. Akivaizdu, kad ką tik gimęs ir net kelių metų vaikas dar negeba mokytis sąmoningai, tad pagrindiniu jo žinių kaupimo varikliu ir yra tas prigimtinis smalsumas. Augant smalsumas perauga į domėjimąsi, žingeidumą, augina mumyse norą suprasti ir mokytis, skatina vystytis abstraktųjį mąstymą, vedantį naujų atradimų kryptimi. Psichologai teigia, kad smalsumo nepraradę suaugusieji greičiau sprendžia problemas, jaučiasi saugesni, nevengia rizikuoti kurdami naujus dalykus. Akivaizdu – gyvenimo kelyje smalsumo prarasti nevertėtų, tad ir pasidomėkime, kaip prigimtinį smalsumą puoselėti, auginti ir šiukštu nenumarinti dar vaikystėje.
Dvimečiai tyrinėtojai
Smalsaudami vaikai ne tik pažįsta save ir pasaulį, jie taip lavina savo mąstymą, sužino, kas jiems patinka, o kas – ne. Tad pagrindinė dvimečių-trimečių veikla ir yra – smalsauti, tyrinėti ir taip pažindintis su pasauliu ir savimi. Šių mažylių tėvų užduotis – tą smalsumą palaikyti ir padrąsinti.
Deja, labai dažnai prigimtinis smalsumas jau šiame amžiaus tarpsnyje susiduria su pirmomis kliūtimis. Tikrai ne vienas tėvas savo vaiką neretai stabdo: „nelipk”, „neik ten”, „neliesk”, „nedaryk” ir t.t. Ką apie tai galvoja vaikas ir jo smalsumas? Nuolatiniai perspėjimai, raginimai nesmalsauti ir savarankiškai nieko nedaryti vaikui pasaulį reprezentuoja kaip didelį, pavojingą ir tiesiog nevertą jo dėmesio, o smalsumas pakertamas pačioje ankstyviausioje stadijoje. Negalima tai negalima, kam vargintis…
Galima suprasti ir tėvus, juk neretai vaikų smalsumas susijęs su nepageidaujamu elgesiu ir net pavojingomis situacijomis. Skatinti smalsumą, palaikyti, padrąsinti, bet kartu ir užtikrinti vaiko saugumą tikrai nėra paprasta. Vaikams būtina kalbėti apie neatsargių veiksmų pasekmes, nubrėžti aiškias ribas, kas yra saugu, ir ko daryti negalima, mokyti juos saugiai elgtis. Puiki išeitis – kartu su vaikais leistis į smalsavimo ir tyrinėjimo žygius: tinkamai apsirengus ir apsiavus išbraidyti visas balas, persodinti kambarinius augalus, maišyti tešlą, voliotis sniege…
Kodėlčių amžiaus iššūkiai
Dar vienas iššūkis laukia tėvų, susidūrus su keturmečių-šešiamečių smalsumu ir nuolatiniu klausimu „kodėl?”. Kartais tėvų kantrybė baigiasi greičiau, nei vaiko kodėlčiavimas. Būkite kantrūs, priimkite tai kaip žaidimą – šiuo metu vyksta svarbus pasaulio tyrinėjimas, ir jau ne to, materialiojo, o kur kas sudėtingesnio – socialinio. Šio amžiaus vaikui smalsu išsiaiškinti, kaip veikia aplinkinis pasaulis ir ką jame veikia žmonės. Viena iš tyrinėjimo formų, padedančių vaikams patenkinti smalsumo poreikį, yra žaidimas. Psichologai net įvardija vaidmenų žaidimus kaip svarbų raidos pagrindą. Gal ir skamba neįtikėtinai, bet būtent žaidimas padeda vystytis įgūdžiams, vėliau padėsiantiems atlikti užduotis jau darbinėje veikloje.
Šio amžiaus vaikams svarbu leisti kuo daugiau laiko žaisti, neapkrauti jų papildomais mokymais, mokyklėlėmis. Tėvai taip pat neturėtų menkinti tų žaidimų kaip nereikšmingos veiklos ar drausti užsiimti vaikui įdomia veikla, nes rezultatas bus tik vienas – paskatinsite vaiko atsiribojimą. Vaikų smalsumas aplinka sumenksta ir tada, kai viskas aplink tampa ištyrinėta. Tokio amžiaus vaikus jau drąsiai galima vestis į parodas, spektaklius, koncertus, sporto renginius – taip plečiant jų akiratį, žadinant smalsumą kitokiai aplinkai.
Kaip iš smalsumo išauginti žingeidumą
Mokyklinio amžiaus vaikai jau mokomi mokytis ir pažinti pasaulį sąmoningai. Atrodytų natūralu, kad smalsumas turėtų peraugti į žingeidumą. Tačiau labai dažnai jis dingsta kartu su noru mokytis. Kodėl? Kai vaikas nuolat girdi tėvų nepasitenkinimą pasiektais rezultatais, kritiką, reikalavimus mokytis dar daugiau, kai už bet kokį prasižengimą baudžiama… priverstiniu papildomu mokymusi, tam tikro puslapių skaičiaus skaitymu – bet kokia vaiko iniciatyva neturi vietos ir sąlygų skleistis. Kaip galima pamilti skaitymą, knygų pasaulį (tokį svarbų smalsumo ir vaizduotės lavinimui), jei vaikystėje tai buvo viena iš bausmių?
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad labai svarbu, jog tėvai leistų vaikui reikšti ir savo interesus, o ne diktatoriškai nurodytų: „Negaišk laiko tokiems niekams, tai neįdomu ir visai neperspektyvu…”. Nėra gerai, kai tėvai parenka ir neformalaus ugdymo veiklas. Negi jie mano, kad vaikai mėgausis ir su malonumu pasiners į tai, kas jiems nepatinka, kas jų nedomina? Taip tik slopinama vaiko motyvacija ir skatinamas atsiribojimas, uždarumas. Nepadidina tai ir noro mokytis, įsitraukimo į bendrą veiklą, iš smalsaus kūrėjo lieka tik pasyvus stebėtojas. Jei norite išsaugoti prigimtinio smalsumo likučius, leiskite vaikui domėtis ne tik tuo kuo reikia, bet ir kuo nori jis pats. Tik taip vaikas pajėgs suprasti, kokia veikla jam išties įdomi, kur jis neeikvodamas daug pastangų, gali pasiekti gerų rezultatų – ateityje jam bus lengviau apsispręsti ir dėl būsimos profesijos ar veiklos.
