Rūta MUR patikėjo, kad gali dainuoti tik sulaukusi 23-ejų. Visgi, muzika ją nuo pat vaikystės veikė, kaip niekas kitas, o papildomos veiklos padėjo formuoti charakterį. „Hobiverse“ vaikų ir jaunimo centre padedame kiekvienam kurti savo istoriją, todėl buvo labai įdomu sužinoti – kokia yra Rūtos MUR muzikos kelio istorija. Dalinamės ir kviečiame skaityti atvirą ir įkvepiantį interviu.
Rūtos MUR slapyvardžiu pasivadinusi Rūta Murinaitė daugeliui geriausiai pažįstama kaip 2023 m. Eurovizijos atrankų finalistė, atlikusi dainą pavadinimu „So Low“. Tik, turbūt, retas žino, kad Rūta artimai gyvena su muzika nuo pat vaikystės, nes ja pradėjo dalintis su platesne auditorija gan neseniai. Atlikėja lankė įvairiausius muzikos būrelius – nuo gitaros iki folkloro ansamblio, o studijavo – filologiją. Visos gyvenime išbandytos veiklos padėjo Rūtai atrasti save ir atsidurti ten – kur yra dabar.
– Kur ir kada įvyko tavo pirmieji muzikiniai atradimai?
– Vaikystėje turėjau daug muzikinių kasečių: nuo pasakų apie vaiduoklius iki Modern Talking. Jau tada jaučiau, jog muzika mane veikia kaip niekas kitas. Ji sukeldavo man tiek emocijų, jog kartais net sunkiai pavykdavo susitvarkyti. Kartais apnikdavo didžiulė vaikiškai širdžiai dar nejusta melancholija arba atvirkščiai – toks pakylėtumas, kad trukdavo tik sparnų ir būčiau pakilusi nuo žemės.
Vėliau, ankstyvoje paauglystėje atėjo laikas, kai man nebeužteko tik klausyti, aš norėjau ir kurti. Todėl užsirašiau į gitaros pamokas. Iš pradžių mokiausi su akustine, tada tęsiau su elektrine gitara. Taip pat tuo metu lankiau mokyklos chorą, kuriame nors ir drovėjausi dainuoti, vis vien ryžausi. Noras buvo didesnis už baimę. Pradinėje mokykloje dar lankiau folkloro ansamblį, bet šis, kiek pamenu, labai nesužavėjo. Norėjau prisiliesti ir prie pučiamųjų instrumentų, bet vienas iš tėvų nepalaikė šios idėjos.
Žvelgiant atgal, atrodo, mano aplinkai turėjo būti akivaizdu, ką aš veiksiu gyvenime. Kaip bebūtų, pradėjau kurti ir patikėjau, kad galiu dainuoti tik sulaukusi 23-ejų. O mano aplinkai patikėti manimi, jog man pavyks, prireikė dar kelerių metų.
„Kartais apnikdavo didžiulė vaikiškai širdžiai dar nejusta melancholija arba atvirkščiai – toks pakylėtumas, kad trukdavo tik sparnų ir būčiau pakilusi nuo žemės.“
– Ar tau svarbus buvimas tarp bendraminčių, užsiimančių ta pačia veikla?
– Paauglystėje labai norėjau turėti savo grupę. Bandžiau burti žmones, bet niekas netikėjo tuo taip, kaip aš.
Visada man būdavo sunkiau rasti bendraminčių, pritapti. Todėl vietoj to ieškodavau mentorių arba pavyzdžių didžiojoje tarptautinėje scenoje. Aš įpratau būti viena su savo muzikinėmis idėjomis, kas nėra blogai. Supratau, kad joms gimti nereikia daugiau žmonių ar kitų palaikymo.
– Kas tave labiausiai įkvėpė dainuoti, groti?
– Labiausiai įkvėpė didelis noras išreikšti savo jausmus bei emocijas. Kartais atrodydavo, jog jaučiu tiek daug, kad tuoj sprogsiu. Muzika tapo mano išsilaisvinimu, savotiška terapija. Žinoma, prireikė daug laiko, kol įgijau pakankamai drąsos ir įgūdžių, kad sugebėčiau tai sudėti į žodį ir garsą. Manau, kad brendau tam iki pat 23-ejų, kai tada tiesiog nebegalėjau nekurti.
Dainuoti mokiausi iš Fredžio Merkurio, tekstus rašyti iš Džimo Morisono, o visa kita intuityviai ėjo ir tebeina iš širdies gilumos.
– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti atlikėjai?
– Išskirčiau kelias bruožų grupes, ko reikia man, kaip muzikos kūrėjai ir atlikėjai, kad galėčiau sėkmingai judėti toliau.
Tai būtų praktinės savybės: drąsa, ryžtas, disciplina, racionalumas, atsparumas „heiteriams“.
Ir dvasinės savybės: kūrybingumas, savirefleksija, švelnumas sau, atsidavimas, mokėjimas priimti viską taip, kaip yra.
– Ar dabar galėtum drąsiai teigti, kad muzika yra tai, kuo nori „gyventi“? O gal visgi turi minčių grįžti prie filologijos?
– Filologijos studijų metu įgytas žinias puikiai pritaikau ir dabar. Manau, jog tos studijos buvo skirtos mano dvasiai pagilinti. O kuo ji gilesnė, tuo ir kūryba turiningesnė. Muzika norėjau gyventi nuo pat mažumės, tik man prireikė laiko tai įsisąmoninti ir suvokti, kad aš išties turiu ką pasiūlyti pasauliui. Šią dieną džiaugiuosi, jog tai nebėra tik noras, tai tapo realybe.
– Kalbant apie būrelius – kokius dar esi lankiusi vaikystėje, suaugus?
– Lankiau dailės būrelį, bet piešti nemoku iki šiol. 5-erius metus mokiausi tekvondo savigynos meno, bet kai mane paauglystėje užpuolė kelis kartus, tai visai nepravertė, todėl mečiau. Buvo ir rašymo kursai devintoje klasėje, nes ilgą laiką maniau būsianti rašytoja.
Suaugus būreliais tapo savanoriavimas teatre, kino ir meno festivaliuose.
– Ar papildomų veiklų patirtys padėjo tau atrasti save, formuoti charakterį, asmenybę?
– Žinoma, visos užklasinės veiklos formavo mane. Nors ir ne visos buvo lankytos savanoriškai, tikiu, jog tai daugiau ar mažiau prisidėjo. Viskas, ką patiriame per gyvenimą, yra naudinga, kai sugebame pritaikyti tai savo augimui.
„Viskas, ką patiriame per gyvenimą, yra naudinga, kai sugebame pritaikyti tai savo augimui.“
– Kokias veiklas dar norėtum išbandyti ateityje?
– Kalbant apie ateities planus: būrelių ir veiklų prisigalvoju pati. Pandemijos metu panirau į ūkio priežiūros darbus ir sodininkystę. Mėgėjiškai domiuosi automobiliais. Šiuo metu savarankiškai mokausi buities organizavimo meno. Mano tikslas dabar yra papildomas veiklas rinktis pagal pritaikymą praktikoje. Visgi, pastebiu, jog turint kūrybinį darbą, norisi atsvaros, užsiimti papildomai kažkuo žemišku.
– Ką patartum vaikams ar paaugliams, siekiantiems karjeros muzikoje?
– Viskas paprasta. Svarbiausia suvokti, kur tave veda širdis. Ir koks yra tikrasis noro būti muzikoje tikslas: poreikis išreikšti save ar tik dėmesio stoka? Pastarieji labai dažnai greitai meta pradėtus darbus, kai jų nepastebi po pirmo ar po dešimto sukurto kūrinio. Man prireikė sukurti 60 dainų, kol aš buvau pastebėta. Todėl sakau, jog tikras pašaukimas neturi „deadline’o“. Ir jei tu „neiššauni“ su pirma parašyta daina, nereiškia, kad tau nelemta.
Manau, norintys kurti natūraliai ieškos būdų kaip tobulėti ir būti arti kūrybos. Svarbiausia rasti sau tinkamiausias priemones, kurios papildytų naudingomis patirtimis, skatintų ir padėtų augti. Aš profesionaliai muzikos nesimokiau ir yra begalė pasaulinio lygio pavyzdžių, kurie bemoksliai parašė nuostabių kūrinių ir pasiekė visuotinio pripažinimo.
Ir visų svarbiausia yra niekada su niekuo nesilyginti. Tai yra tiesus kelias į prarają. Esi geriausia(s), kokia(s) gali būti šią akimirką.
„Hobiverse“ centre raginame tiek vaikus, tiek jaunimą ir suaugusiuosius nenustoti ieškoti savęs, išbandyti tas veiklas, kurios verčia jaustis pakylėtai arba atrasti, kurios, visgi – ne prie širdies. Papildomos veiklos, kad ir kokios jos būtų, padeda formuoti asmenybę, ir kurti savo istoriją.
Viršelio nuotraukos autorė – Monika Penkutė.