Apie savitvardą: kuo ji svarbi ir kaip ją ugdyti?

Ko gero kiekvienam iš mūsų yra taip nutikę, kad, nesuvaldę savo jausmų, prikalbame aplinkiniams piktesnių dalykų, negu planavome ir dėl šių savo žodžių vėliau greičiausiai gailimės. Arba apėmus apatijai, tinguliui ar įsitraukus į naršymą internete, net nepradedame daryti to, ką norėjome padaryti.

Visais šiais atvejais galima įžvelgti savitvardos stoką. Savitvarda – vienas svarbiausių gebėjimų, kuris padeda tinkamai išgyventi nemalonias emocijas: pyktį, nusivylimą, paniką bei įgalina mus valdyti savo troškimams, užuot šiems leidus valdyti mus. Vaikai, kurie pažįsta ir valdo savo emocijas, lengviau susikaupia, susidoroja su kasdieninėmis įtampos ar konfliktinėmis situacijomis, sėkmingiau kuria ryšius su aplinkiniais, mieliau dirba komandoje.

Savitvardos lavinimo procesas prasideda vos vaikui gimus ir tęsiasi visą gyvenimą. Tik gimęs kūdikis negali kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio – jei jam kažkas nepatinka, verksmu jis praneša apie tai visiems aplinkiniams.

Normalu, kad ir 2–3 metų vaikams dar sunku tvardyti pyktį, įniršį. Tokiu atveju geriau vaiką tiesiog išvesti iš emociškai įtemptos situacijos.

Augančio vaiko poreikiai ir norai tampa vis sudėtingesni. Tuomet būtina pradėti kalbėtis apie emocijas. Jis turi išmokti suprasti ne tik savo, bet ir kitų žmonių jausmus ir norus – teks išmokti dalintis, susikaupti, atlikti neįdomias užduotis vietoje įdomių, pralaimėti.

Ką reikėtų žinoti tėvams apie savitvardos ugdymą?

Margarita Vyskupaitienė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro ugdymo vadovė, atkreipia tėvelių dėmesį į kelis svarbius dalykus.

  1. Tėvų pavyzdys – geriausia mokykla

Vaikas daugiausiai išmoksta iš pavyzdžio ir santykio – iš tėvų namuose, auklėtojų ar mokytojų darželyje ar mokykloje. Vaikai puikiausiai mokosi iš to, kas mums, suaugusiems, išsprūsta tarsi nejučiomis, nepagalvojus. Ir šių, dažniausiai neigiamų, „netikėtumų“ pasekmes ištaisyti labai sunku.

Pavyzdžiui, jei tėtis ar mama, vairuodami automobilį, į stresines situacijas reaguoja keiksmais, arba, pakalbėję telefonu, laido įžeidžiančius komentarus pašnekovo atžvilgiu, vaikas išmoksta, kad savikontrolės stoka, apkalbos ir smurtinis elgesys kai kuriose situacijose yra normalu.

„Visa tai yra medžiaga, kuri susigeria į vaiką. Paskui tėvai gali rinktis brangiausius darželius ar mokyklas – tokio stipraus poveikio, kaip šie iki galo nesuvokti veiksmai, jie nepadarys“, – pastebėjimais dalinasi Margarita Vyskupaitienė.

Antra vertus, jei vaikai mato, kad ir tėvai gali pykti neprarasdami savitvardos ar kantrybės; kad gali ieškoti sprendimų, neliedami pykčio rėkimu; kad ir beviltiškiausioje situacijoje gali neprarasti kantrybės – jiems tai yra pirmoji ir labai veiksminga pamoka.

  1. Mokytis emocijų pažinimo ir valdymo – svarbu visiems: ir vaikams, ir tėvams, ir pedagogams

Margarita Vyskupaitienė pažymi, „labai svarbu, jog savitvardos, kitų socialinių ir emocinių gebėjimų ugdymas vyktų visais lygmenimis – į šį procesą turėtų įsitraukti ir mokytojai, ir tėvai, ir vaikai, kartu mokydamiesi, taikydami tuos pačius principus, laikydamiesi tų pačių taisyklių.

Specialistės teigimu, šiandieniniams suaugusiesiems kalbėtis apie emocijas nėra lengva – didelė dalis jų augo aplinkoje, kurioje vyravo emocijų neigimas – įsitikinimai, kad į mokyklą ar darbą jausmų nesinešame, berniukai neverkia, o mergaitės – geros ir jokių kaprizų nerodo.

Šio emocijų slopinimo pasekmes jaučiame ir šiandien – turime ypač aukštą skaičių psichosomatinių ligų, tokių, kaip galvos ar nugaros skausmai, įvairių lėtinių ligų.

„Stiprios nuotaikos rodo, kad mūsų gyvenime vyksta kažkas svarbaus. Emocijų atpažinimas gali padėti išsiaiškinti ko mums reikia, trūksta, ką reikėtų keisti. Todėl suaugusieji, visų pirma patys turėtų mokytis emocinio raštingumo. Tai, manau, vienintelis būdas išugdyti emociškai raštingus vaikus. Jei mama žino, kaip jai nusiraminti, susitvardyti, greičiausiai jos vaikas tai irgi mokės. Informacijos apie tai galima gauti iš knygų, vaizdo filmų, straipsnių, kurių dabar internete apstu“, – įsitikinusi specialistė.

  1. Pradėti Kaip mokyti(s) savitvardos savo namuose?

Sunku pažinti vien tik savitvardą, nepažįstant kitų savo jausmų, emocijų. Pasak Margaritos Vyskupaitienės, emocijų pažinimas – būtina sąlyga, norint jaustis laimingu ir priimti teisingus sprendimus. Šią mintį ugdymo specialistė iliustruoja palyginimu apie dresuotoją ir liūtą. „Įsivaizduokime, kad mąstančios smegenų dalys – liūto dresuotojas, emocinės – liūtas. Jei dresuotojas ir liūtas vienas kito nepaiso, jų bendravimas tampa pražūtingu. Mūsų liūtas bendrauja per jausmus, intuiciją ir fizinius pojūčius. Kuo daugiau jo klausysime ir jį suprasime, tuo labiau santykiai tarp liūto ir dresuotojo sutvirtės. Jeigu neklausysime savo vidinio liūto, nekreipsime dėmesio į savo norus ir poreikius – priimsime neteisingus sprendimus bei galiausiai jausimės nelaimingais, nepatenkintais. Todėl pažinti savo jausmų–emocijų vidinį pasaulį, mąstyti kokios jų atsiradimo priežastys, mokėti jas valdyti – svarbi gyvenimo užduotis!“

Apie emocijas vertėtų pradėti kalbėtis namuose ir taip skatinti vaikus jas pažinti bei turtinti jų emocinį žodyną. To pasiektume, jei kasdienybėje skatintume vaikus pastebėti, atpažinti, įvardinti savo ar kitų žmonių emocinę būseną, kalbėtis apie ją, net jei ji nemaloni. Reikėtų padėti vaikams suprasti, kad ne visada turime jaustis maloniai.

Kiekvienai šeimai vertėtų atrasti savo taisykles, kaip elgtis nemaloniems jausmams sukilus, taip pat koks elgesys nebus toleruojamas jokiais atvejais.

Beje, atsakingų sprendimų nereikėtų daryti būnant susijaudinus, supykus ar esant kitiems stipriems jausmams. Dėl svarbių dalykų tartis reikėtų ramybės būsenoje. Kai išgyvename stiprius jausmus, rasti racionalia išeitį labai sunku. Smegenų emociniai taškai tada būna labai aktyvūs, o racionalaus proto – pasyvūs, todėl išgyvename situaciją, kai emocijos „atima protą“.

Margarita Vyskupaitienė atkreipia dėmesį į tai, kad, net ir labai stengiantis, susitvardyti bei visiškai kontroliuosi savo elgesį nepavyksta nei suaugusiems, nei vaikams. Tuomet labai svarbu išmokti atsiprašyti. Specialistė pataria dėl to labai nesisieloti ir kviečia išbandyti keletą būdų, kaip ugdytis savitvardą.

Savitvardos pratybos:

Kai vaikas išgyvena stiprias emocijas – pyktų, susierzinimą ar pan. – nusiraminti, susitvardyti gali padėti:

  • gilaus kvėpavimo pratimai;
  • įvardinimas kitiems situacijos dalyviams, kad „aš dabar pykstu ir pasikalbame apie tai vėliau“;
  • situacijos ar jausmo aprašymas popieriuje, vėliau jį suplėšant ir išmetant;
  • išėjimas, bent trumpam, iš emociškai karštos zonos į kitą patalpą ar gryną orą;
  • silikoninio „šlykštuko“ gniaužymas;
  • įvairiausi sporto pratimai;
  • kartais – humoras, padedantis pažvelgti į situaciją iš juokingosios pusės. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje, kai tik kažkas stipriai pradeda karščiuotis, visi pradeda vaikščioti ir pypauti kaip pingvinai, – pateikia pavyzdį Margarita Vyskupaitienė.

Suaugusiesiems vertėtų atsiminti, kad jei jiems sunku tvardytis supykus, vaikams tai padaryti dar sunkiau. Kartą susitvardę patys, duosime vaikas puikią praktinę elgesio pamoką, kaip tinkamai valdyti pyktį.

Kai emocijos pasyvesnės ir apima apatija – verta išbandyti spalvinimą, akvarelinę tapybą, muzikos klausymąsi, knygelių vartymą.

Kai užvaldo emocijos ir trūksta kantrybės – reikėtų mokytis sutelkti dėmesį. Verta apsikabinti meškiną ar kitą didelį žaislą ir pabūti ramiai specialiai vaikams įrengtame ramiame kampelyje ar palapinėje.

Įsitraukimo į naršymą ar žaidimus internete atveju padėti gali tik išorinė kontrolė. Tvardytis tokioje situacijoje labai sunku, nes įtraukianti veika aktyvina malonumo taškus smegenyse ir ją nutraukus, sukelia labai stiprų pasipriešinimą bei nenorą. Situacija panaši į tą, kai pačioje įdomiausioje filmo vietoje išjungiamas TV.

Sunku save kontroliuoti ne tik vaikui, bet ir suaugusiam.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centras atkreipia dėmesį, kad visos emocijos yra geros, svarbu, kaip jas realizuojame. Leiskime vaikams ir sau patiems pykti, bet mokykimės pyktį išreikšti socialiai priimtinais, nedestruktyviais būdais.

Kalbant apie savitvardą, emocijų įvardinimas kartais yra pakankamas žingsnis. Todėl kalbėtis su vaiku apie tai – jau labai daug.

Komentarai (1)

Vera Jaroslavceva
Vera Jaroslavceva
2020-02-26 22:41

Labai geras naudigas straipsnis, aciu labai

X
Prenumerata