Gebėjimas spręsti problemas – neatsiejama augimo dalis

Dvimečiui apsiauti batus – gali būti tikra problema, kaip ir pirmokui pačiam kasdien susikrauti sekančiai dienai reikalingas priemones. Šios problemos suaugusiųjų akimis visai menkos, tad jiems knieti tiesiog užbėgti joms už akių greičiau apaunant batus ir sudedant viską į kuprinę… Tačiau jei vaikui teiksime pagalbą, kai ji nėra būtina, dirbtinai saugosime jį nuo sunkių situacijų ir visus sprendimus priimsime už jį – neišmokysime svarbaus įgūdžio – pačiam ieškoti problemų sprendimo būdų. Gebėjimas spręsti problemas – neatsiejama augimo dalis, skatinanti emocinį ir intelektinį vaikų vystymąsi. Skirtingo amžiaus vaikams būdingos nevienodos problemos, tačiau visi jie, sulaukę padrąsinimų bei paskatinimų, noriai imasi jų sprendimų.

Savarankiškumo skatinimas

Pirmiausia, labai svarbu suprasti, kada verta vaikui pakišti pagalvę, o kada ne, t.y., kada įsikišti ir perimti kontrolę, o kada leisti veikti savarankiškai. Tie, kurie skuba apsaugoti vaikus nuo bet kokių kliūčių – daro klaidą. Suaugusieji mano, kad viską žino geriausiai, nes jau turi galybę patirties, o štai vaikas nieko nesupranta. Tačiau tik leisdami bandyti ir netgi klysti leisime skleistis vaiko asmenybei, savarankiškumui, pasitikėjimui. Su visomis šiomis savybėmis ateis ir gebėjimas spręsti problemas. Tad leiskime vaikui pačiam kalbėti už save, leiskime jam pačiam nusipirkti bilietą autobuse ir jį pažymėti, pačiam nusipirkti ledų, paklausti kelio, sužinoti maršrutą nuo mokyklos iki būrelio. Tėvai ir pedagogai turi skatinti vaikų smalsumą ir mokyti to, ko jis dar nemoka savarankiškai, bet jau gali (pradžioje bendradarbiaudamas su suaugusiuoju, vėliau vienas). Taip pat pedagogai ir tėvai turėtų skatinti smalsumą pasauliui, lankstumą priimant sprendimus, įžvalgumą, stebėjimo ir jo rezultatų pritaikymo įgūdžius. Savarankiškas problemų sprendimas skatina vaikus pagalvoti apie naujas strategijas, jas kurti bei taikyti kitiems iššūkiams spręsti. Ir būtent pačių vaikų atrasti problemų sprendimo būdai formuoja, ugdo ir kuria savarankišką asmenybę.

Problemas padeda spręsti asmeninė patirtis, o ne sumanumas

Problemas sprendžiančių suaugusiųjų, tėvų ar mokytojų, elgesys yra vienas svarbiausių pavyzdžių, iš kurių vaikai mokosi įvairių problemų ar net konfliktų sprendimų būdų, reakcijų į sudėtingas, naujas situacijas. Vaikai, stebėdami suaugusių žmonių elgesį, jį vertina, o vėliau ir kopijuoja išbandydami, pritaikydami savo situacijose. Kiekvienas naujas etapas ar naujovė vaiko gyvenime gali virsti problema, pavyzdžiui, startas pirmoje klasėje gali gąsdinti, kaip ir pirmoji kelionė namo iš mokyklos į namus autobusu. Tad visų pirma reikia skatinti vaiką nebijoti naujų dalykų, drąsinti pasitikėti savo jėgomis, būti smalsiam naujiems iššūkiams. Jei visgi iššūkiai virsta problemomis, reikia apie juos kalbėti ir mokytis juos spręsti.

Tiek mokykloje (klasėje), tiek namuose (šeimos rate) naudinga rengti savaitinius susitikimus, kuriuose būtų aptariamos bendros problemos. Ieškant sprendimų rekomenduojama laikytis tam tikrų etapų:

1.  Visų pirma būtina atpažinti problemą ir ją aiškiai įvardinti bei apibrėžti. Atsakyti į klausimą – su kuo ji susijusi?

2. Bendromis vaikų ir suaugusiųjų pastangomis įvardinti galimus problemos sprendimo būdus, sugalvoti netikėtų, alternatyvių sprendimų.

3.   Padiskutuoti ir palyginti visus siūlomus sprendimus, apsvarstyti kiekvieno privalumus ir trūkumus, atsižvelgiant į problemos pobūdį.

4.   Išsirinkti geriausią sprendimą.

5    Suplanuoti ir vykdyti.

6.   Praėjus tam tikram laikui įvertinti, kaip sekėsi problemą įveikti.

Padėti vaikui galima ir tiesiog užduodant tikslingus klausimus, kurie rodytų suaugusiojo žmogaus pasitikėjimą vaiko sprendimais, nuomone ir skatintų jį patį spręsti problemą: „Kaip ketini įveikti sunkumus? Ką tu žadi daryti pirmiausia? Ar galėtum sudaryti sąrašą dalykų, kurie tau galėtų padėti?”

Nevertėtų pulti su patarimais, nurodymais, bei „aš žinau geriau” komentarais – atsiklauskite vaiko, ar jam nereikėtų suaugusiojo pagalbos, patarimo ir tik tada pasiūlykite kelis sprendimo variantus: ,,Kaip manai, kas nutiktų, jei tu pabandytum tai...?” Pokalbis turi vykti vaikams suprantama kalba, būtina įsitikinti, kad jie supranta pačią problemą bei jos priežastis ir sutinka su pasiūlytais sprendimo būdais. Jei vaikas priešinasi, baiminasi, versti pačiam spręsti sunkumus nerekomenduojama.

Taip pat reikėtų nepamiršti fakto, kad sėkmingas problemų sprendimas priklauso nuo vaiko patirties, bet ne nuo jo sumanumo. Psichologai teigia, kad nuo 8 metų vaikus jau galima mokyti spręsti problemas remiantis realiomis gyvenimo situacijomis. Asmeninei patirčiai susiformuoti reikia laiko ir suaugusiųjų pasitikėjimo – vienas geriausių būdų, kaip suaugusieji galėtų padėti vaikui mokytis šio emocinio intelekto įgūdžio – ne nuleisti iš aukščiau savo išvadas ir sprendimus, bet sudominti vaiką problemos sprendimu ir padrąsinti jį įgyvendinti.

Patirtis per žaidimą

Žaidimas – ypač geras būdas prevenciškai stiprinti įvairius vaiko įgūdžius, spręsti tuo metu jam aktualias bei įsisenėjusias problemas.

Mokantis problemų sprendimo būdų gali padėti net ir paprasti žodžių žaidimai, kai bandoma įvardinti situacijas su žodžių poromis: yra-nėra, ir-ar, kai kurie-visi, prieš-po, dabar-vėliau, tas pats-skirtingas, tinkamas laikas-netinkamas, jei-tada, kodėl-nes (pavyzdžiui, dabar tinkamas laikas skaityti, bet netinkamas užkandžiauti, tinkamas laikas valgyti, bet netinkamas žiūrėti TV ir t.t.). Žodžių duetus galima pamažu sunkinti ir privesti iki situacijų, kurių sprendimai vaikui kelia problemų.

Pasakų kūrimas ir vizualizavimas taip pat geras būdas į problemos sprendimą pasižiūrėti drąsiai ir kūrybiškai. Pavyzdžiui, pateikiama pasakos pradžia: „Tai, kad pasiklydo, ežiukas suprato nosimi atsirėmęs į judrų greitkelį…“ Ką jam daryti? Pasakos tęsinį galima kurti individualiai, porose ar grupelėse. Aptarus visus ežiukui pasiūlytų išeičių variantus, galima pasiūlyti kiekvienam nupiešti geriausią, jų akimis, pasakos pabaigą.

Svarstymo žaidimų metu galima kurti ir kartoti įvairius sprendimus, kol jie tampa automatine reakcija, susidūrus su problema. Žaidimo tikslas – sugalvoti ir pasiūlyti kuo daugiau problemos sprendimo būdų, nesvarbu, kad kai kurie jų atrodys kvaili, nerealūs, neįgyvendinami. Žaidimo esmė – nebijoti ir siūlyti, o už kiekvieną pasiūlymą pelnomas taškas. Apibendrinant galima pasiaiškinti, kurios iš pasiūlytų idėjų yra geriausios. Suaugusiųjų uždavinys šio žaidimo metu – padėti vaikams į problemas žiūrėti lanksčiai ir kūrybiškai.

Tokių žaidimų dėka daugėja problemų sprendimo įgūdžių, kaupiama asmeninė patirtis, auga pasitikėjimas savimi bei pojūtis, jog gali kontroliuoti tai, kas su tavimi vyksta.

X
Prenumerata